Nuo balandžio pirmosios pradėti reguliuoti visų vaistų antkainiai. Sveikatos apsaugos ministerija taip užsimojo sumažinti vaistų kainas bent 15 procentų. Praėjusiais metais dalis vaistų pabrango dėl 16 procentinių punktų pakelto pridėtinės vertės mokesčio. Ankstesnių – 2005 metų – „Eurostat“ duomenimis Lietuvoje vaistų kainos buvo tarp žemiausių, 30 – toje vietoje iš 33 nagrinėtų šalių. Pati ministerijos prielaida, kad Lietuvoje vaistų kainos aukštos dėl per didelių prekybinių antkainių buvo klaidinga, įvertinant bent jau du faktus – pakeltą PVM ir tai, kad net 60 procentų vaistų kainos sudaro gamintojo, o ne prekybininko kaina. Taigi, diagnozė klaidinga, atitinkamai – ir pasirinktas gydymas reguliuoti visų vaistų antkainius.
Praėjo pirmasis vaistų kainų reguliavimo mėnuo, kainos nenukrito, nukrito mažiau nei tikėtasi, o kai kurie vaistai dar ir pabrango. Kitaip ir būti negalėjo, ilgainiui stebėsime kaip kils priemokos už kompensuojamuosius vaistus. Tačiau kaip gi su šiuo nepageidautu rezultatu gali susitaikyti kainas žadėjusi mažinti ministerija? Trūks plyš reikia ištesėti populistinius pažadus, nesirenkant priemonių, juolab, kad ir Prezidentūra primygtinai reikalauja mažų kainų. Taigi, pradžioje imtasi griežtinti Vyriausybės nutarimą, nustačiusį antkainių skaičiavimo tvarką. Nuo šiol antkainį reikalaujama skaičiuoti ne nuo deklaruotos vaisto kainos, o nuo įsigijimo kainos.
Kad vaistai perkami partijomis, kad jų įsigijimo kainos skiriasi, kad vienu metu vaistinėje gali būti kelių partijų vaistų, ir kad atsekti, kurios partijos vaistas yra prekyboje yra neįmanoma – ministerijai nė motais. Tiesiog bus pasitelkta daugiau tikrintojų, gal dar sugalvos kokias banderoles vaistams, kad išsiaiškintų kuria jų partija prekiaujama. Gal dar sugalvos kokių nors policinių priemonių, padidins baudas, įves naujas sankcijas. Be to, nutarime numatyta uždrausti prekybą kai kuriais vaistais, kurių kainos nėra deklaruotos Vyriausybės nustatyta tvarka. Kainų nesumažinusioms vaistinėms atimtos licencijos. Vaistų pardavėjai, spėju, jau suprato, kad patekus maniakui į rankas geriau nusileisti, padirbėti į nuostolį, nuolankiai parodyti mažėjančias kainas ir pasotinti jo liguistą ego, kad tik išliktum, kol bus atšauktos žiaurios akcijos.
Vykdomos represijos netrukus persikels ir į gamintojų lauką. O čia jau kalibras kitas – tarptautinių farmacijos kompanijų apyvartos didesnės nei visas Lietuvos bendrasis vidaus produktas, kartais – net kelis kartus. Kas čia ims terliotis su mažos rinkos pasikėlusiais biurokratais, ypač jei kalba eina apie retus, vienetinius vaistus. Tikrai neliksime be aspirino ar nebileto, bet sergantys retesnėmis sudėtingomis ligomis gali tiesiog likti be vaistų. Šia proga prisiminkime, koks buvo šio reguliavimo tikslas. „Vaistas nėra paprasta prekė, o valstybė turi saugoti vartotoją“ kaip mantrą kartojo ministras ir jo kolegos. Paradoksalu, bet savo žiauriomis akcijomis valdžia baudžia būtent pacientą. Atimti licenciją iš vaistinės, kad šioji padarė vieną klaidą skaičiuodama procentus tūkstančiams vaistų, arba kad kvailo reguliavimo kai kuriais atvejais neįmanoma pritaikyti teisingai – neadekvati priemonė. Bet svarbiausia, kad galų gale nukentės būtent pacientas, kuris ras uždarytas vaistinės duris.
Naujasis sveikatos ministras, kaip nauja gera šluota, galėjo iššluoti ankstesniojo paklydimus. Tačiau atrodo, jis bus uolus svetimų idėjų vykdytojas. Naujoji ir senoji ministerijos vadovybė yra stipriai susipainiojusi savo tiksluose ir argumentuose. Mat jiems vaistinės uždarymas – anokia bėda. Mat jie mano, kad Lietuvoje yra per daug vaistinių, lyg jos būtų koks likviduotinas reiškinys! Kiekvienas žino: mažiau vaistinių, mažiau konkurencijos, aukštesnės kainos. Pasekmė – mažesnis vaistų prieinamumas tiek vietos, tiek kainos prasme. Beje, ir vėl valdžia nenuosekli – brangiuose vaistuose ir atitolusiose vaistinėse jie taip pat nemato bėdos, nes atseit žmonės „valgo“ per daug vaistų. Čia irgi kalti farmacininkai, kurie visais būdais stengiasi daugiau parduoti, o kelionėmis pamaloninti medikai dirba išvien. Bet jei taip, tai vaistų kainas valdžia turėtų didinti, o vaistų prieinamumą mažinti. Beje, būtent toks yra neišvengiamas kainų reguliavimo rezultatas metų –dviejų horizonte, priešingas, nei deklaruojama Vaistų prieinamumo didinimo ir kainų mažinimo plane.
Vyksta karas su farmacininkais ir net juos nugalėjus, žmonės sirgti nenustoja. Ilgainiui valdžiai teks savimi visiškai pakeisti rinką. Jai pačiai teks pirkti ir pardavinėti kai kuriuos vaistus. Tada valdžia pasakys – va, rinka nesuveikė, ir centralizuotai pirkdama vaistus netaikys privatiems žaidėjams sukurtų apribojimų. Patyrėme, kaip „pigiai“ ministerija nupirko skiepų nuo pandeminio gripo. Darbo gaus ofšorai, schemas kuriantys konsultantai, įmonių tikrintojai, STT, FNTT. Ministerija vis tobulins teisės aktus, vis griežtins juos, o pacientai vaistų tepalekia iki Lenkijos. Ir arti, ir pigu.
