Kaip žmogui, taip ir visai visuomenei, krizės kerta per silpnąsias vietas. Mums geriausiai pažįstama, nes skersai išilgai išnagrinėta – finansų krizė – atskleidė silpnąsias to meto finansų sistemos vietas: neatsakingą skolinimą ir skolinimąsi, skatinimo politiką. Pamokos buvo išmoktos ir situacija smarkiai pasikeitė. Finansų grandies veikėjai, visų pirma, komerciniai bankai ir juos reguliuojantys centriniai bankai pakeitė savo elgesį. Politikai, be abejo, nori ir norės pasubsidijuoti būsto paskolas, bet jiems to nebepavyks padaryti tokiu mastu, kaip iki krizės, nes finansų sektorius pamokas išmoko. Kaip bus su covid19 krize?
Nėra abejonių, kad šios krizės silpnoji vieta yra šalių sveikatos apsaugos sistemos. Žinoma, svarbu ir pati visuomenė, jos susivokimas, disciplina, taip pat politikų gebėjimai, finansavimo sparta. Tačiau sveikatos apsauga yra ta mūsų viešo gyvenimo dalis, kuriai koronakrizė kerta labiausiai.
Aktyvi kova su epidemija Europos šalyse vyksta jau daugiau nei mėnesį ir matyti, kad kol kas bene geriausiai tvarkosi Vokietija. Žinoma, tą ypač pabrėžia ir patys vokiečiai, kol nėra galutinių duomenų, daryti galutinių išvadų negalima. Tačiau kai kuriuos aspektus vertinti tikrai galima – juk epidemijos metu svarbu, kad kuo ilgiau sveikatos sistema išsilaikytų pajėgi, kad neužsidarytų ligoninių skyriai, kuo mažiau mirtų ligonių, nežūtų ir nesirgtų medikai, nestreikuotų medicinos darbuotojai. Šia prasme Vokietija atrodo gerai. Tai reiškia ne tik savalaikę pagalbą susirgusiesiems, bet ir papildomą pasitikėjimą visiems Vokietijos gyventojams, galimybę politikams nukreipti dėmesį į kitas svarbias temas (kaip antai efektyvią paramą gyventojams ir verslams), taip pat teikti pagalbą kitoms šalims (kaip šiuo atveju Italijai ir Prancūzijai).
Kuo išsiskiria Vokietijos sveikatos sistema? Daug yra parametrų, kuriuos galima lyginti, bet šioje situacijoje į akis krenta būtent tie, kurie leidžia sistemai veikti krizės sąlygomis. Vokietijos sveikatos sistema yra decentralizuota. Ligoninės yra savarankiški ūkiniai vienetai, turintys santykinai daug atsakomybės ir sprendimų priėmimo laisvės. Politikai nediktuoja nei epidemiologinių, nei medicininių sprendimų – tai daro dirbantys profesionalai ir jų institucijos. Vokietijos sveikatos sistemoje pasitikima gydytoju – pavyzdžiui, gydytojas gali paskirti kitokį, nei standartinis vaistas ar gydymas ligoniui, ir po to pateikti ligonių kasoms argumentus, jei jos klausia. O ne gauti kiekvienam nukrypimui leidimus iš anksto, kaip pas mus.
Pasitikėjimas gydytojais reikalingas ir normaliomis sąlygomis, ištikus krizei tai tampa gyvybiškai svarbu. Nuo to priklauso gydytojų saugumas ir gyvybė, o nuo jų – ir pacientų.
Vokietijoje, kaip ir visur Europoje, gydytojų trūksta, geri gydytojai uždirba daug. Ten galima uždirbti daugiau tiesiog geriau dirbant. Vokietijos sveikatos sistemoje yra stiprus viduriniojo personalo vaidmuo – medicinos seserys atlieka ne tik nemažai medicininių funkcijų, bet ir organizacinių. Jos yra ta įstaigos struktūra, ant kurios laikosi pats ligoninės funkcionavimas. Krizės sąlygomis tai tampa gyvybiškai svarbiu veiksniu, nes jokie ekstremalių situacijų planai ir algoritmai neveikia patys, juos vykdo žmonės.
Beje, Vokietijos sveikatos apsaugos sistema nėra finansuojama dosniausiai pasaulyje. Dosniausiai sveikatos apsaugą finansuoja JAV (maždaug per pusę viešomis ir privačiomis lėšomis) ir Šveicarija. Norvegija, Vokietija, Austrija, Švedija seka po jų. Įvairiuose sveikatos sistemos reitinguose Vokietija paprastai būna tarp geriausių, bet nėra ir labiausiai giriama. Tačiau, kaip matome, krizės atveju patikima. Matyti, kad efektyvus darbas pasiekiamas ne tiesiog nukreipus pinigų, bet nukreipus proto, disciplinos, geros vadybos, pasitikėjimo kultūros.
Lietuvoje, sveikatos „reformos“ vyksta nuolat, o naujos problemos kaupiasi senų neišsprendus. Reformas darome, nes sektorius neefektyvus, o tikslai paprastai nurodomi šie: sumažinti pacientų lovų skaičių, gydytojų skaičių, padidinti finansavimą, pakelti atlyginimus. Tačiau sveikatos sektorius pasitiko Covid19 krizę pats būdamas krizinėje būsenoje. Medikų darbo krūviai didžiuliai, atlyginimai kuklūs, pasitikėjimo stygius totalus.
Jau gerus metus iki krizės aktyviai vyko diskusijos, kad atmosfera daugelyje gydymo įstaigų bloga, kad administracija negina gydytojų interesų, o įstaigų vadovai savo ruožtu pašnibždomis sako, kad ministerija jų negirdi ir girdėti nenori. Ministerija gi sako, kad ji viską girdi ir žino, tik aplink visi korumpuoti, todėl reikia valdyti dekretais (beje, taip elgiasi ne tik šis ministras). Premjeras yra pareiškęs, kad visi nepatenkinti gydytojai gali išvažiuoti. Yra ir daugiau prieškoroninės sveikatos apsaugos krizės ženklų: paplitęs mobingas, gydytojų savižudybių atvejai, už klaidą nuteistas gydytojas. Tai rodo, kad santykiai nesveiki ir sistemos viduje, ir išorėje. Matyt visuomenė pati nesupranta, ką gali gydytojai bei gydymo įstaigos, kad teisia už klaidą, o politikai medikų nepasitenkinime mato tik spaudimą dėl biudžeto lėšų.
Gali būti, kad koronakrizė tą visuomenės santykį pataisys – žmonės pamatė, koks tai gyvybiškai svarbus sektorius, kaip medikai dirba, savęs negailėdami ir kaip kritiniais atvejais žmonės patys norėtų prisimokėti ar net susimokėti, kad tik ta pagalba būtų.
Kas bus su sveikatos apsaugos sistema po koronos krizės? Esminis klausimas – koks bus toliau vykdomų reformų tikslas? Koronos krizės akivaizdoje Europoje girdisi balsų, kad gal per daug sumažinta lovų ligoninėse ir pačių ligoninių, nes va ima ir prireikia. Tačiau Lietuvos patirtis kuo puikiausiai iliustruoja, kad ne lovų ir net ne gydytojų kiekis lemia kaip sekasi tvarkytis su krize. Nėra reikiamų veiksmų ir šast – visa Ukmergės ligoninė uždaryta. Dar uždaryti skyriai Klaipėdoje, Vilniuje ir Kaune. Ir nepadeda tas perteklius, kuris galėjo kažkam patikimu rezervu atrodyti.
Sistema krizės metu stipri yra tik tada, kai veikia normalūs dalykiniai santykiai tarp įstaigų ir ministerijos, tarp darbuotojų bei įstaigų vadovų ir darbuotojų. Jei darbuotojai bijo pasakyti, kad jie buvo ligos židiniuose ar padarė kažkokių kitų veiksmų, galinčių turėti pasekmių, planas nesuveiks. Jis taip pat nesuveiks, jei įstaigų vadovai negalės išsakyti savo realių problemų ir gauti greitos pagalbos. Ar bent supratimo ir moralinio palaikymo iš savo valdžios. Planas taip pat nesuveiks, jei įstaigos vadovas turės „politinį stogą“ ir dėl to nesibaimins atsakomybės už savo veiksmus.
Dabar ypač gerai matyti, į ką visų pirma reikėtų investuoti – efektyvumą lemia motyvuoti žmonės ir gera vadyba. Nei vienas, nei kitas negimsta iš centralizuoto valdymo dekretais. Kažkuris sveikatos ministras ar Seimo sveikatos komiteto pirmininkas (ar premjeras) turės ryžtis išlipti iš mąstymo dėžės apie sveikatos sektorių, esą, tai nėra paslaugos, joms negalioja bendri dėsniai, jas reikia valdyti kažkaip išskirtinai, viską reguliuojant centralizuotai. Jei norim gyvybingo organizmo, dėsniai yra tie patys kaip ir kitoms veikloms. Įstaigos vadovas turi turėti normalų laisvės ir atsakomybės balansą. Jei jis neturi laisvės priimti sprendimus, tai ir neturi už juos atsakomybės. Tuomet darbuotojai paliekami vieni dorotis su užsikrėtimo rizika, pacientų ligomis, eilėmis ir nepasitenkinimu. O pacientai paliekami vieni su liga, visuomenė – su baime.
Jei ateityje norime to išvengti, reikės ryžtis sistemą labiau decentralizuoti, įleisti į ją daugiau lankstumo ir savarankiškumo, mokytis iš privataus sektoriaus, įtraukti jį į sistemą, o ne marginalizuoti. Dar reikės išmokti tartis su darbuotojais. Privatų sektorių mokyti ir moralizuoti turėtų jau darytis gėda, kai taip nesiskaitoma su sveikatos ir švietimo sektorių žmonėmis. Tartis su darbuotojais konstruktyviai yra modernios vadybos dalis, bet moderni vadyba nepripažįsta draudimų, politinės konjunktūros ir kitų sustabarėjusių galios santykių kalbos. Taigi visų pirma, ji turės pasitraukti.
Po kažkiek metų, kai šie žingsniai bus padaryti, galėsime tikėtis, kad pagerės santykiai ir įstaigų viduje ir išnyks korupcija. Nes pasitikėjimo santykiams reikia laiko susiformuoti ir tapti kultūra.
Sako, krizės yra pats geriausias laikas pradėti pertvarkas, net jei dar nėra galimybės kol kas jas realizuoti. O tai daryti reikės, nes galim būti tikri, kad sveikatos sektorius bus žmonėms reikalingas – ir per krizę, ir po jos, ir naujoms krizėms atėjus.
