Nors ir nedažnai nagrinėjama žiniasklaidoje, sveikatos apsaugos sistema yra viena rimčiausių problemų mūsų valstybėje. Priežasčių apstu. Nepaisant nuolatinio kalbėjimo apie sveikatos apsaugos reformą, iš esmės ji net nepradėta: ši sritis ir toliau lieka „uždaryta“ nuo konkurencijos ir privačios iniciatyvos.
Dėl įsisenėjusių ydų sveikatos sistema nuskurdo, kokybė krito, o tarp gydytojų-administracijos ir pacientų susiklostė tokie santykiai, kurie neleidžia naujiems sprendimams ir naujai kokybei atsirasti. Sprendimų priėmėjų dėmesys šiai sferai apsiriboja deklaracijomis ir palinkėjimais, tokiais kaip, pavyzdžiui, kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę į kokybišką sveikatos apsaugą. Senėjant visuomenei ir gerėjant informacijos prieinamumui, sveikatos paslaugų paklausa auga. Visos šalys, ir ypač ES, iš esmės sprendžia tą pačią problemą – taigi modelio, kurį galima būtų nukopijuoti, nėra (kaip buvo, pavyzdžiui, su pensijų reforma, kai bent jau reformos modelis buvo susiformavęs).
Pažvelgus į problemų mastą ir įvairovę, tiesą sakant ir nenuostabu, kad politikai šios temos vengia, nepaisant to, kad ji aktuali kiekvienam rinkėjui. Galima įtarti, kad ilgai taip elgtis nepavyks, nes liks vis mažiau kiekvienam žmogui svarbių temų, kurios galėtų patraukti balsuotojus, be to, didės spaudimas biudžetui. Sveikata jau tampa rinkimų arkliuku kai kuriose Europos šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje.
Sprendžiant iš šios temos atspindžio Lietuvoje žiniasklaidoje, galima daryti išvadą, kad sveikatos apsaugai tiesiog trūksta pinigų ir reikia padidinti biudžeto asignavimus. Kad trūksta lėšų, tai tikrai taip, tačiau kad būtent iš biudžeto – nėra taip akivaizdu. Kokių gi pasekmių turėtų biudžeto išlaidų didinimas sveikatos apsaugai?
Nepaisant naivių vilčių perskirstyti esamas biudžeto lėšas, tikrai neatrastumėm naujų sričių, kurių sąskaita tai būtų galima padaryti, taigi vienintelis būdas liktų kelti mokesčius.
Tuo tarpu sričių, kuriose galima taupyti mokesčių mokėtojų pinigus, neabejoju, kad esama: galima būtų nebesubsidijuoti žemės ūkio, privatizuoti bent dalį švietimo ir viešosios tvarkos funkcijų, didinti valdymo efektyvumą ir pan. Tikriausiai net ir sergantys žmonės sutiks, kad jei jau valstybė pagal įstatymą užsiima viešosios tvarkos ir teisės palaikymu, tai ji turėtų finansuoti policiją ir teismus tiek, kad jie galėtų bent jau normaliai dirbti.
Ekonominių argumentų, kodėl reikia subsidijuoti žemės ūkį (kaip ir bet kokį kitą ūkį) nėra, tačiau politinių – daugiau nei pakanka. O kaip jau žinoma, kai patrankos gaudžia, mūzos tyli – politiniai argumentai ekonominius nusveria. Didinti viešojo administravimo efektyvumą rengiasi kiekviena į rinkimus einanti politinė jėga. Tačiau nepadidina – biudžeto išlaidos šiai funkcijai auga, o biurokratija kaip nelengvėja taip nelengvėja. Piktos valios čia neįtarsi, nes reformuoti viešąjį administravimą tikrai labai sunku. Gaila tik, kad net pastangų nelabai matyti.
Taigi žvelgiant iš praktinės pusės, pastebimai riebesnio sveikatos biudžeto tikėtis neverta. Kad ir kaip gaila, bet yra tame ir teigiama pusė: kadangi sveikatos apsauga turi sisteminių ydų, padidintas finansavimas tik atidėtų būtinas reformas.
Tad kokios tos ydos? Jas galima įvardyti įvairiai, žiūrint kaip žiūrėsim. Kaip jau minėjau, teisinga sakyti, kad sistemai trūksta pinigų. Taip pat tiesa sakyti, kad esminė yda yra sistemos nelankstumas. Bet iš kur jis kyla? Tiesa taip pat sakyti, kad sveikatos sistemoje pacientas nėra centrinė figūra. Tačiau kodėl – juk visur deklaruojamas rūpestis pacientu? Ties pacientu ir apsistokime.
Pacientas yra žmogus, kuriam reikalingas gydymas. Tai paprasta ir suprantama. Pacientui reikia įperkamų gydytojo konsultacijų, vaistų ir, kartais, ligoninės. Būdamas pacientu žmogus turi šiuos poreikius, tačiau paslaugų teikėjai neturi poreikio jų tenkinti – jie privalo tenkinti didžiausio finansuotojo – valstybės – reikalavimus. Puikiai žinome iš praktikos, kad šie reikalavimai yra formalūs, todėl daugelio pacientų visiškai netenkina.
Kitokia situacija susiklosto, jei pacientas yra sveikatos paslaugų teikėjo (gydytojo, klinikos, ligoninės, vaistinės) klientas. Tuomet jis sudaro susitarimą su paslaugos teikėju (nebūtinai įformintą) dėl konkrečių paslaugų – taigi, jis gali rinktis paslaugos teikėją ir gydymo būdą. Žinoma, tokiu atveju jis prisiima daug didesnę atsakomybę už savo sveikatą (neturėtų būti keista – kažin ar rastume ką asmeniškesnio už asmeninę sveikatą).
Jei žmogus gauna paslaugą, jis turi už ją mokėti. Kokią dalį kainos jis moka, tiek pasirinkimo teisės jis turi. Jeigu moka mokesčiais per valstybės biudžetą, tai ir pasirinkimo teisė yra apibrėžta pagal jo galimybes. Tokie yra ekonomikos dėsniai. Ne kartą teigta, kad įvesti legalią paciento priemoką būtų neteisinga ir kad reikia kažką daryti, kad visi, kuriems reikia, gautų šiuolaikinį gydymą nemokamai. Žinoma, žmogišku požiūriu – tai neteisinga. Tačiau dėsnių pakeisti žmogus negali, o jų nepaisymas problemas tik maskuoja ir gilina. Materialūs ištekliai visada yra riboti, todėl niekada nebus taip, kad visi gautų viską. Priešingu atveju pasaulyje nebūtų ne tik sveikatos problemų, bet ir skurdo.
Taigi pasirinkimas aiškus – norėdami tokios sveikatos sistemos, kurioje pacientas būtų vartotojas (centrinė figūra), turime pripažinti, kad sveikatos sistema teikia paslaugas. Paslaugos visada turi kainą, kuri priklauso nuo kokybės. Todėl už kokybiškas paslaugas reikia daugiau mokėti. Tai matyti ir šiandieninėje praktikoje: vieša paslaptis, kad sveikatos apsauga yra mokama, tik tie mokėjimai nėra oficialūs. Neretas teigia, kad tai nėra blogai, nes išvengus mokesčių daugiau lieka gydytojams. Deja, tai gerai tik vienu aspektu – kad leidžia daliai žmonių gauti tas paslaugas, kurių jie nori. Tačiau tai yra tikrai neteisinga tiek daugumos pacientų, tiek gydytojų atžvilgiu.
Esant šešėliniams mokėjimams negali plėtotis normali konkurencija, o pacientų galimybės gauti paslaugas vis tiek priklauso nuo užmokesčio – tačiau ne tik nuo jo, o nuo individualių savybių (pažinčių, moralinių įsitikinimų ir pan.). Mokant nelegaliai negali normaliai plėtotis privatus sveikatos draudimas ir labdaringa veikla, o tai, kartu su konkurencija ir privačia medicina, yra vieninteliai būdai atpiginti sveikatos paslaugas daugeliui pacientų.
Kiekviena lazda turi du galus, tad jeigu piktinamės ir nenorime legaliai primokėti už vaistus ar sveikatos paslaugas, nėra ko piktintis, kad gydytojas nesuinteresuotas, o dažnai net negali gerai mūsų gydyti.
