Vyriausybė linkusi pritarti Sveikatos apsaugos ministerijos siūlymui suteikti laisvą dieną dirbančiajam pasitikrinti sveikatą. Kai žmogus dirba visą darbo savaitę, ir medikai dirba tuo pačiu metu, pasitikrinti sveikatą tiesiog nėra galimybių. Iš pirmo žvilgsnio pasiūlymas atrodo paprastas, pagrįstas ir kilnus. Vienas sakinys Darbo kodekse – ir žmonės skirs laiko profilaktiniam pasitikrinimui, liga bus diagnozuota anksti, o tai naudinga sveikatos biudžetui.
Iš tikro, jei žmogus norėtų pasiimti laisvą dieną bet kokiems kitiems tikslams, nei yra nurodyti Darbo kodekse, arba jei norėtų kurią nors darbo dieną perkelti į kitą savaitę ar mėnesį, tai padaryti būtų neįmanoma. Darbo kodeksas labai griežtai nustato pagrindus, kada darbuotojui gali būti suteikta neapmokamų atostogų. Tai – vestuvės, laidotuvės, slauga, vaiko auginimas. Bet kokie kitokie pagrindai nei išvardyti, gali būti numatyti tik kolektyvine sutartimi. Kai kolektyvinės sutarties nėra, pavienis darbuotojas negali darbdavio paprašyti neapmokamų atostogų sveikatai pasitikrinti, egzaminui išlaikyti ar susitvarkyti reikalus valdiškose institucijose.
Analogiška padėtis su darbo dienos perkėlimu. Darbo laiko apribojimai neleidžia darbo dienos valandų išskaidyti ir atidirbti kitą savaitę. Prieš akis – konkretūs pavyzdžiai, kaip darbuotoją „saugantis“ Darbo kodeksas atsisuka prieš jį patį. Darbo kodeksui labai trūksta lankstumo, ir šis lankstumas būtų itin palankus darbuotojui. Štai neseniai girdėjau istoriją, kaip tarptautinės bendrovės Lietuvos padalinio darbuotoja porai metų išvyko dirbti į motininę bendrovę. Ir darbuotoja, ir darbdavys Lietuvoje nori, kad žmogus sugrįžtų į įmonę. Tačiau Lietuvoje šią darbuotoją būtinai reikėjo atleisti iš darbo, nes nebuvo pagrindo išleisti ją ilgųjų neapmokamų atostogų. Tokiu Lietuvos Darbo kodekso nelankstumu baisėjosi vadovai iš skandinaviškosios bendrovės, kurios dažnai nurodomos rūpesčio žmogumi pavyzdžiu.
Sunku suprasti valdžią, kai iš plataus nelankstaus darbo problematikos konteksto ištraukiamas vienas mažas fragmentas, ir laikoma, kad problema bus išspręsta. Dar daugiau, naiviai manoma, kad tik dėl to, kad nėra laisvos dienos, žmonės nesitikrina sveikatos. Žmogaus rūpestį savo brangiausiu turtu – sveikata – lemia ne laisvų dienų kiekis. Taip mąstant, žmogus skirtų bent 1 iš 28 privalomų atostogų dienų ir problemos nebūtų. Lietuvoje apstu specializuotų nemokamų profilaktinių programų, tačiau tik dalis žmonių jomis pasinaudoja. Šiomis programomis nesinaudoja net ir tie, kurie nedirba ir turi laiko, bet jo neskiria sveikatai!
Neatsakinga yra teigti, kad suteikus laisvadienį, sumažės gydymo išlaidos. Darbuotojams ir dabar būtina atlikti reguliarius darbuotojų sveikatos patikrinimus. Dėl to gydymo išlaidos nemažėjo, priešingai – didėjo darbdavio išlaidos sveikatos patikrinimams. Dėl siūlomo laisvadienio sveikatos išlaidos tik didės – ypač trumpuoju laikotarpiu. Kai sveikatos biudžete ne aruodai – ilgės eilės pas specialistus. Toje pačioje eilėse lauks ir tie, kuriems pagalbos reikia labiau, ne profilaktiškai. Ar sumažės išlaidos ligų gydymui ateityje, priklausys nuo to, kiek formaliai į tokius patikrinimus bus žiūrima. Kaip rodo darbuotojų ir visų mokinių privalomo patikrinimo patirtis, formaliai žiūrima tada, kai reikia pažymos, bet ne sveikatos. Šiuo atveju, formalumo rizika taip pat didelė – žmogui reikės tiesiog laisvadienio. O jei sveikatos patikrinimas rimtas – dienos nepakaks. Kaip bežiūrėsi, sprendimas nebus veiksmingas.
Pasiklausius „laisvadienių“ pasiūlymų, stiprėja įspūdis, kad įstatymus kuriantys tarnautojai mato tik kabinetinį darbuotojų gyvenimą. Rinkoje kabinetuose dirba mažuma. Praktikoje bus sunku įgyvendinti šį „projektą“, ypač ten, kur žmonės dirba prie konvejerio, kasoje ar vairuoja automobilį. Tokiame darbe laisvadienio išleistą darbuotoją turi pavaduoti kitas darbuotojas. Už tą pačią dieną darbdavys turės sumokėti dvi algas, ir abi su mokesčiais. Pseudo rūpestis darbuotojais jau pridarė jiems daug žalos. Darbo kodeksui tikrai reikia patobulinimų, bet siūlomi pakeitimai – stipriai pro šalį.
