Lietuvos laisvosios rinkos institutas atliko Sveikatos apsaugos ministerijos parengto Sveikatos sistemos plėtros 2010-2015 metams metmenų projekto analizę. Apie projekto pranašumus ir trūkumus kalbame su Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidente Rūta Vainienė.
– Ar reikia tokio dokumento, kai nuolat rašomos sveikatos sistemos strategijos ir Vyriausybės programos, pradedama rengti nauja Lietuvos sveikatos programa?
– Iš tikrųjų atrodo, kad tokių koncepcinių dokumentų yra daug – ir ilgalaikių, ir vidutinės trukmės, ir trumpalaikių. Bet jie yra strateginio planavimo atributas. Aš nematau nieko blogo, kad kuriami tokie dokumentai, svarbu, kad juos įgyvendintų kitos Vyriausybės: juk Metmenų galiojimo laikotarpis persikelia į kitą Seimo kadenciją. Taigi tokie dokumentai turi būti tęstiniai ir įgyvendinami, jų turi būti laikomasi praktikoje, o jų turinys turi būti prasmingas ir teisingas.
– Kokios, Laisvosios rinkos instituto požiūriu, pagrindinės projekto stipriosios pusės ir, priešingai, trūkumai?
– Pranašumas yra tas, kad žmonės įtemptai galvojo, ką turi nuveikti sveikatos priežiūros srityje, kad pasiektų išsikeltų tikslų. Gerai, kad vyko toks procesas, nes be jo negali būti rezultato. Deja, dokumento turinys ir forma turi daug minusų. Pirmiausia užkliūva rezultatai, kurių ketinama pasiekti. Labai gerai, kad jie numatyti, nes jie labai svarbūs, bet tikslai yra išskirtinai medicininiai ir labai abstraktūs. Praeis penkeri metai ir negalėsime įvertinti, ar įgyvendinome Metmenis, ar pasiekėme keltų tikslų. Taip, sveikatos priežiūros sistema skirta žmogui, jo sveikatai ir medicininiai parametrai yra svarbūs, bet šalia jų yra ir labai daug kitų parametrų. Kas keisčiausia, apie juos tekste kalbama, bet kaip rezultatų jų nesiekiama. Turiu galvoje lėšų panaudojimo efektyvumą. Panašu, kad medicininių rezultatų norima pasiekti su potencialiai dar didesnėmis išlaidomis ir nepamatuotu išteklių naudojimu. Juk ir mes galime nuskristi į mėnulį, klausimas – kiek kainuos. Lygiai taip pat galima sumažinti sergamumą ir mirtingumą, bet – kokia kaina. Tokių tikslų, kaip efektyvumas, net nesiekiama.
Metmenų struktūra tampa tokia klampi, kad pasimeti tarp problemų, tikslų, uždavinių ir pasekmių
– Kiek adekvačiai aprašyti siektini tikslai ir jų įgyvendinimo būdai, kaip antai, sveikatos stiprinimas, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės gerinimas, kiti tikslai?
– Tai yra išmatuojami rodikliai. Todėl turi būti remiamasi išmatuojamais parametrais. Kaip įvertinti paslaugų kokybę, ar remiantis pacientų pasitenkinimu, ar ekspertų vertinimu? Metmenų autoriai turėjo nuspręsti, kuriuos rodiklius pasirinkti. O dabar nėra jokių rodiklių ir mes nežinome, kaip vertinti. Ateis 2015 metai ir paklausime – ar pasiekti Metmenyse numatyti tikslai? Ar sulaukėte tų rezultatų, kurių penkerius metus siekėte? Deja, negalėsime atsakyti, nes buvo numatyti pernelyg abstraktūs rezultatai.
Pavyzdžiui, „vidutinės sveiko gyvenimo trukmės pailgėjimas“. Taip, yra toks rodiklis. Bet koks jis dabar ir kiek pailgės vidutinė sveiko gyvenimo trukmė? Arba „išvengiamų mirčių atvejų skaičiaus sumažėjimas“. Kiek sumažės išvengiamų mirčių?
Aš taip pat negalėčiau pasakyti, ar įgyvendinus Metmenis, bus geriau pacientui. Nes neaišku, kokių išmatuojamų tikslų siekiama. O kur tikslai minimi, jie labai siauri, nekalbama apie vadybą, administravimą, eilių mažinimą. Nėra atsakymo į paprastą klausimą – ar įgyvendinus Metmenis, sumažės eilės pas šeimos gydytoją? Toks tikslas net nekeliamas.
– Sveikatos apsaugos ministerija tikina, kad Metmenų centre yra pacientas ir visas projektas yra sukonstruotas, paisant paciento interesų? Kiek įgyvendinama ši nuostata?
– Negaliu pasakyti, kad ministerija nemato paciento. Taip, apie pacientą tikrai galvojama. Bet mes visi apie pacientą galime gražiai pakalbėti. O juk tai yra valstybinis dokumentas, jis bus teikiamas tvirtinti Seimui. Todėl jame neturi būti tiktai žodžiai ir paguoda pacientui. Kaip antai, vykdant ligų prevenciją, mažinant sergamumą ir mirtingumą „įtraukti visus sveikatos priežiūros specialistus pagal jų profesinę kompetenciją“. Tai yra tušti žodžiai. O kas konkrečiai bus padaryta?
– Ar galite pasakyti, kokį sveikatos priežiūros modelį siekia įteisinti Metmenų projektas?
– Neaišku. Labai sunku susigaudyti Metmenų projekte. Visa Metmenų konstravimo logika nebūdinga koncepciniams dokumentams. Išvardintos problemos, jų priežastys, siūlomi sprendimo būdai. Viskas sudėliota trimis aukštais ir labai sunku suprasti, ką norima pasakyti. Nebeaišku, kur yra tikslas, kur priežastis, o kur – pasekmė.
– Kokių nuostatų siūlytumėte projekte atsisakyti ar taisyti, kokias, priešingai, reikėtų įtraukti?
– Pirmiausia reikia apsispręsti, kam skirti Metmenys. Ar jie taikomi tik sveikatos priežiūros paslaugoms? Atrodo, daugiausia taikomi joms, nes, pavyzdžiui, apie vaistų kompensavimą jokių nuostatų neradau. Yra nuoroda į Vaistų prieinamumo gerinimo planą, patvirtintą sveikatos apsaugos ministro įsakymu, bet ministras gali šį planą pakeisti arba panaikinti. Daugiau apie vaistus nieko nėra. Taip pat neaišku, ar Metmenys taikomi tik viešajam sektoriui ar ir privačiam. Didžiausias trūkumas ir turinio problemos kaip tik ir kilo dėl to, jog iš pat pradžių neapsispręsta, kam šie Metmenys skirti ir kokia jų aprėptis. Kai to nepadaryta, Metmenų struktūra tampa tokia klampi, kad pasimeti tarp problemų, tikslų, uždavinių ir pasekmių. Viskas taip suvelta, kad nebeaišku, ar pacientas tarnaus sistemai, ar sistema – pacientui.
Metmenyse išvardyti sveikatos politikos principai – teisumas, prieinamumas, lygybė ir kiti. Kiekvienam principui turiu labai rimtų priekaištų. Jie tarpusavyje nesuderinami, prieštaringi, neįmanomi įgyvendinti. Pavyzdžiui, lygiateisiškumo principas aiškina, kad „visi sveikatos sistemos dalyviai – ir paslaugų gavėjai, ir teikėjai – yra lygiateisiai partneriai“. Tai yra deklaracija. Juk sveikatos sistemos dalyviai yra ne tik šie įvardinti asmenys, bet ir sveikatos politikos formuotojai ir mokesčių mokėtojų lėšų skirstytojai. Yra vieta, kur galima siekti ne deklaratyvios, o tikros lygybės – būtent lygiateisės partnerystės principą taikant santykiuose tarp valstybinių ir privačių institucijų, ypač sudarant sutartis dėl lėšų skyrimo. O visur kitur – abejotina. Ar galime pasakyti, kad pacientas ir medikas yra lygiateisiai partneriai? Jokiu būdu ne ir tai lengva pagrįsti.
Arba stabtelėkime ties lygybės principu. Parašyta, kad sveikatos priežiūros paslauga priklauso tik nuo „sveikatos priežiūros paslaugų poreikio“. Ir šio principo neįmanoma įgyvendinti. Negalima skirti pagal poreikį, nes, pirma, neužteks lėšų, antra, asmuo gali būti nepasidraudęs sveikatos draudimu. O jeigu apsidraudęs privačiai, ar jį irgi turi prižiūrėti pagal poreikį? Ir šis principas deklaratyvus. Panašiai galima pasakyti apie likusius principus.
– Vis dėlto, kokį vaidmenį prognozuojate šiam dokumentui?
– Manau, kad bus pasiremta abstrakčiomis nuostatomis, pateisinant bet kuriuos žingsnius. Pavyzdžiui, nustatant sutarčių sudarymo su teritorinėmis ligonių kasomis tvarką, pasakys: remiantis Metmenų punktu x, priimame štai tokią tvarką. Metmenų teiginiai suteiks palaiminimą bet kokiam ministerijos sprendimui. Tarkime, Metmenyse yra punktas „skatinti tėvus rūpintis vaikų sveikata“. Remiantis juo, galima patvirtinti mokymus tėvams arba įvesti patikrą, kaip gerai jie rūpinasi vaikais. Abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai legalizuoja bet kokią ministerijos netikslingą ir neefektyvią veiklą. Jais galima pagrįsti bet kokį sveikatos politikos formuotojų žingsnį.
Štai sakoma – tobulinti sveikatos priežiūros nuosavybės valdymą. O kas už to slypi – atskirti pastatus ir įrangą nuo paslaugų teikėjo ar, priešingai, jiems perduoti, ar skirti papildomą finansavimą ar neskirti? Žodis „tobulinti“ apima visas kryptis. Abstrakčiais teiginiais grindžiamas dokumentas tinka ir liberalizmui, ir komunizmui.
