LLRI tęsia darbą Sveikatos reformos srityje ir Jūsų dėmesiui pateikia poziciją dėl „Papildomojo savanoriškojo sveikatos draudimo koncepcijos” (Sveikatos santaupų sąskaitų) projekto. Norėdami gauti išsamų tekstą su schemomis, maloniai prašome parašyti el. paštu
laura@lrinka.lt.
_____________________________
1. Dėl „Sveikatos santaupų sąskaitų ir debetinių kortelių“ modelio tikslų.
1.1. Svarbu yra ne tiek pačios sąskaitos, jų buvimas ar nebuvimas, taip pat ne modelio pavadinimas, o tai, kokias funkcijas šis sąskaitų modelis atlieka ir kokias sveikatos sistemos problemas jis išsprendžia. Jei sąskaitų pagalba būtų sprendžiamos sveikatos ekspertų identifikuojamos problemos (sveikatos paslaugų pasiūlos ir pacientų poreikių neatitikimas, pasireiškiantis nepakankama paslaugų kokybe, eilėmis ir šešėliniais mokėjimais; privataus sveikatos apsaugos sektoriaus apsunkintas funkcionavimas; mechanizmo, įgalinančio pacientą jaustis atsakingu už savo sveikatą ir sveikatos priežiūrą, nebuvimas; konkurencijos tarp paslaugų teikėjų dėl paciento ir jo pinigų nebuvimas, sąlygojantis sistemos neefektyvumą, žemus medikų atlyginimus ir kt.), ir šių problemų išsprendimo lygis būtų pripažintas pakankamu modelio įdiegimo kaštams pateisinti, tuomet sąskaitų modelis galėtų būti pripažintas tinkamu instrumentu.
1.2. Tuo tarpu nurodoma, kad šiuo modeliu siekiama įgyvendinti LR Vyriausybės 2006 – 2008 m. programos įgyvendinimo 283 priemonę („Parengti ir patvirtinti Savanoriškojo sveikatos draudimo koncepciją“) bei 284 priemonę („Parengti ir patvirtinti teisės aktą, reglamentuojantį savanoriškojo draudimo objektą“). Taip teigti nėra tinkama, nes savo esme siūlomas sąskaitų modelis nėra draudimas, nes garantuoja sveikatos paslaugų gavimą tik už sukauptą (sutaupytą) fiksuotą sumą, jame nėra esminio draudimo santykių elemento – draudiko prisiimamos draudimo rizikos ir įsipareigojimo kompensuoti galimas dideles paciento išlaidas.
1.3. Taip pat klaidinantis yra nurodymas, kad modelis yra savanoriškas. Siūloma schema yra diskriminacinė nepasirinkusiųjų atsidaryti sveikatos santaupų sąskaitų (SSS) asmenų atžvilgiu, nes nedalyvaujantiems modelyje asmenims nenumatoma mažinti pajamų mokesčio dydžio (II alternatyva) arba didinti neapmokestinamojo pajamų dydžio (III alternatyva). Tokiu būdu atskaitymai nuo gaunamų darbinių pajamų bus vienodi tiek pasirinkusiems dalyvauti SSS modelyje, tiek nepasirinkusiems SS sąskaitos. Skirtumas tarp šių asmenų grupių bus toks, kad apmokestinti vienoda mokesčių našta vieni turės sąskaitą su tam tikra lėšų suma, kurią galės išleisti mokamoms sveikatos paslaugoms, o kiti šių lėšų neturės. Tokiu atveju modelis tampa iš esmės priverstiniu, nes nedalyvauti jame bus akivaizdžiai nenaudinga.
1.4. Pavadinimas „Sveikatos santaupų sąskaitos“ yra tinkamas ir atspindintis projekto esmę.
2. Dėl į sveikatos santaupų sąskaitas nukreipiamų lėšų.
2.1. Modelio įvertinimui svarbu turėti omenyje, apie kokio dydžio lėšas yra kalbama. Pasirinkus siūlomą III-ią alternatyvą, visų dirbančiųjų sąskaitos kas mėnesį pasipildytų vienoda 19,2 Lt dydžio suma, per metus asmuo sukauptų apie 230 Lt, kuriuos galėtų išleisti sveikatos apsaugai
[1]. Nėra aišku, kuo pagrįstas būtent tokios sumos nukreipimas į asmens sveikatos sąskaitą? Kodėl suma nėra didesnė arba mažesnė? Kodėl tik 230 Lt suma „seks paskui pacientą“?
2.2. Pacientui, kuris daugiau serga ir kuriam reikia brangesnių tyrimų bei vaistų, per metus sukaupta 230 Lt suma nebus pakankama susimokėti už išlaidas sveikatai. Tuo tarpu sveikesnieji modelio dalyviai bus skatinami nepagrįstai naudoti lėšas ir didinti nebūtinų sveikatos paslaugų vartojimą.
[2]3. Dėl pateiktų alternatyvų.
3.1. Projekte pateiktos trys alternatyvos: I – Status quo, II – į SS sąskaitas nukreipiama 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (neatsidariusiems sąskaitų – pajamų mokesčio dydis nemažinamas), III – į SS sąskaitas nukreipiama pajamų mokesčio dalis, „atsilaisvinusi“, padidinus NPD iki 400 Lt (neatsidariusiems sąskaitų – NPD nedidėja). Pastebima, kad I alternatyvos (esamos situacijos) atveju papildomojo savanoriškojo draudimo plėtra nėra reikšminga, apima tik atskiras dirbančiųjų grupes, todėl ši alternatyva yra blogiausia (o kitos todėl geresnės).
3.2. II ir III alternatyvos lyginamos su pasirinkta I Status quo, tačiau nelyginama su kitomis galimomis alternatyvomis, pvz. su mokestinių lengvatų fiziniams asmenims, įsigyjantiems „tikrąjį“ papildomą sveikatos draudimą, taikymu (neįvedant sąskaitų ir kortelių). II ir III alternatyvas reikėtų lyginti ne tik su nurodyta I-ąja, tačiau ir su visomis kitomis galimomis alternatyvomis.
4. Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsipareigojimų mokesčių mažinimo srityje neįgyvendinimo.
4.1. Projekte nurodoma, kad siūloma III alternatyva atitinka LR Vyriausybės 2006 – 2008 m. programos 9.9 punkto („Laipsniškai mažinti gyventojų, ypač gaunančių mažas pajamas, pajamų mokesčio naštą / .. / ir, esant finansinėms galimybėms, sumažinti šio mokesčio tarifą iki 20 procentų, o neapmokestinamą minimumą padidinti iki 400 Lt“) nuostatas. Pažymėtina, kad įvedus siūlomą SSS modelį, 9.9 punkto įgyvendinimas (NPD didinimas iki 400 Lt) tampa ne besąlyginis, o priklausantis nuo dalyvavimo ar nedalyvavimo SSS modelyje. Todėl šis susiejimas ir argumentavimas nėra tinkamas.
4.2. Jeigu būtų pasirinkta II alternatyva, sąlyginiu taptų ne tik minėtas Vyriausybės programos 9.9 punktas, numatantis pajamų mokesčio tarifo mažinimą, tačiau ir jau galiojanti LR Pajamų mokesčio 6 straipsnio 1-a dalis, numatanti, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. pajamų mokesčio tarifai – 15 ir 24 procentai.
4.3. Taigi, III alternatyvoje numatyta „mokestinė lengvata“ nieko nekainuos valstybės ar Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui tik dėl to, LR Vyriausybė ir taip numato didinti NPD iki 400 Lt. Ši „lengvata“ iš tiesų kainuos visiems dirbantiesiems, kurie nuo 2008-01-01 pagrįstai tikėjosi dėl NPD didėjimo didėsiant realias uždirbamas pajamas (būtent aptariama 19,2 Lt suma per mėnesį). II-os alternatyvos atveju argumentacija analogiška – į SSS būtų nukreipta ta lėšų dalis, kuria realiai turėtų padidėti (tačiau nepadidėtų) darbo užmokestis dėl sumažinto pajamų mokesčio tarifo nuo 27 proc. iki 24 proc.
5. Dėl SSS modelio mokestinės lengvatos funkcijos.
5.1. II ir III alternatyvos yra tam tikras mokestinės lengvatos modelis, nes numato galimybę asmenims SS sąskaitose sukauptas lėšas (230 Lt per metus) panaudoti sveikatos draudimui įsigyti. Tačiau ši ar net didesnė lengvata gali būti pritaikyta ir neįvedant specialių sąskaitų bei kortelių (kaip yra taikoma, pvz., pajamų mokesčio lengvata įsigyjant gyvybės draudimo produktą).
6. Dėl principo „lėšos paskui pacientą“.
6.1. Siūlomas modelis yra tik atskiras ir minimalus „lėšos paskui pacientą“ pasireiškimo elementas, kuris ir šiuo metu reiškiasi, kai pacientai atsiskaito už mokamas paslaugas ir medikamentus (tam kortelės nėra būtinos).
6.2. Apie principą „lėšos paskui pacientą“ galima būtų kalbėti tuomet, kai šiose sąskaitose būtų ženkli kiekvieno asmens sveikatos apsaugai skiriama suma, tačiau tai jau būtų esminis sveikatos sistemos finansavimo pertvarkymas, apimantis PSDF lėšų paskirstymo keitimą.
7. Dėl sveikatos santaupų sąskaitų pildymo.
7.1. Modelyje nurodoma, kad gyventojai ar darbdaviai galės pildyti SSS papildomomis įmokomis, kurioms bus taikomos mokestinės lengvatos, tačiau nedetalizuojama kokio dydžio įmokomis ir kokiais terminais ta papildymo galimybė bus įvesta. Mažai tikėtina, kad lėšos SSS didės PSDF lėšų mažėjimo sąskaita. Labiau tikėtina, kad ir ateityje SSS kaupimas bus siejamas su mokestinės naštos gyventojams ar įmonėms mažinimu: vietoje to, kad gyventojai/įmonės naudotųsi tam tikru apmokestinimo sumažėjimu ir realių pajamų padidėjimu, tos lėšos bus nukreipiamos į SSS (arba nenukreipiamos niekur ir paklius į biudžetą).
7.2. Svarbu pažymėti, kad kokiu – privalomu ar savanorišku – būdu šios sąskaitos būtų pildomos, jos vis vien teatliks lėšų kaupimo (taupymo) funkciją ir neužtikrins pilnos finansinės apsaugos susirgus: kiek lėšų sąskaitoje bebūtų, visuomet bus brangesnių gydymo būdų, kurių pacientas pageidaus ar jam reikės (tai iliustratyviai matyti iš 9-oje dalyje pateikiamos 9.3.3 schemos).
8. Dėl politinių modelio įvedimo aspektų.
8.1. Projekto autoriai nurodo siekį sukurti palankias prielaidas dalinių mokėjimų už sveikatos priežiūros paslaugas įvedimui. Iš tiesų, dirbančiųjų atžvilgiu modelis gali būti įvardintas kaip dirbančiųjų „privertimas“ taupyti esančioms bei kažkada ir kažkaip dar atsirasiančioms sveikatos paslaugų priemokoms. Tačiau dirbantieji nėra nei mažiausiai pajėgi finansiškai, nei labiausiai serganti, nei ta visuomenės grupė, kuriai labiausiai reikėtų socialinės paramos ir kuri galėtų būti labiausiai nepajėgi priemokas apsimokėti ar reikšti didžiausią nepasitenkinimą
[3].
8.2. Jeigu galvojama apie tam tikro mechanizmo, „adaptuosiančio“ priemokų sveikatos apsaugos srityje įvedimą, kūrimą, tai tikslinė grupė pirmiausia turi būti socialiai pažeidžiami, valstybės remiami asmenys (kurie, kaip taisyklė, yra ir didesni sveikatos paslaugų vartotojai).
8.3. Taigi, SS sąskaitos nėra reikalingos dirbantiems asmenims, iš esmės pajėgiems sumokėti tam tikras priemokas bei įsigyti papildomą savanorišką (tikrąjį) sveikatos draudimą, jei jį įsigyjant būtų taikomos ženklios mokestinės lengvatos. SS sąskaitos gali būti panaudotos nebent socialiai remtinų asmenų tikslinei paramai organizuoti. Tačiau tai nėra vienintelis būdas paremti tam tikras asmenų grupes.
9. SSS modelio palyginimas su kitomis galimomis alternatyvomis.
9.1. LLRI yra išnagrinėjęs ir š. m. gegužės mėnesį Sveikatos apsaugos ministerijai 2006-11-07 įsakymu Nr. V-910 sudarytai darbo grupei pateikęs Papildomojo savanoriškojo sveikatos draudimo koncepcijai ir teisės aktui, reglamentuojančiam PSS draudimo objektą trejetą būdų, kurie galėtų būti taikomi darbingumo apribojimo neturintiems asmenims, o taip pat socialiai remtiniems asmenims, nurodęs, kokį būdą kiekvienai iš šių grupių siūlo taikyti. Pasiūlymai pateikti atsižvelgiant į esamą Lietuvos situaciją, kuomet didesnioji dalis sveikatos apsaugos paslaugų finansuojama per PSDF. (
Norėdami gauti išsamų tekstą su schemomis, parašykite el. paštu laura@lrinka.lt)
Siūlomu SSS modeliu išsprendžiamas tik tam tikro fiksuoto paslaugų/medikamentų kiekio apmokėjimas (šviesiai pilka juosta). Jei pripažįstama, kad visos kitos papildomai kainuojančios paslaugos (baltas plotas dešinėje) turi būti apmokamos pasitelkus tradicinį sveikatos draudimą, tai nesuprantama, kam tuomet reikalingas tas tarpinis-pereinamasis variantas tarp PSDF apmokamų paslaugų ir paciento atsakomybei paliktų paslaugų. LLRI nuomone, turi būti priešingai – būtent pereinamasis „laiptelis“ tarp PSDF finansuojamų paslaugų ir papildomo sveikatos draudimo apmokamų paslaugų kaip tik turi būti „baltas“ (apmokamas paciento) – veikti kaip frančizė draudime, apsauganti nuo nepagrįsto paslaugų vartojimo.
10. Dėl kitų valstybių praktikos.
10.1. Lyginimas su JAV ar Korėjos modeliais nėra adekvatus, nes:
– JAV pagrindinis (ne papildomas) sveikatos finansavimas yra paremtas privačiu sveikatos draudimu; valstybė daro intervenciją tik per vadinamųjų socialiai remtinų grupių draudimą. Čia individualios sveikatos sąskaitos yra viešųjų finansų dalies padidinimas iš principo privačioje draudimo sistemoje. Lietuvoje – priešingai: pagrindinis sveikatos finansavimas yra iš viešųjų šaltinių per PSDF. Siekiant balanso, čia akivaizdžiai trūksta bent kokio privataus draudimo segmento. Subsidijuojamos sveikatos sąskaitos tokioje sistemoje yra neprasmingos – turint norą didinti viešąjį finansavimą tai galima daryti per PSDF didinimą;
– Korėjoje individualios sveikatos sąskaitos yra pagrindinis sveikatos finansavimo šaltinis. Norint perimti Korėjos pavyzdį, Lietuvoje reikėtų naikinti privalomąjį sveikatos draudimą. Kadangi Korėjoje tai yra pagrindinis finansavimo būdas, sąskaitose sumos yra sąlyginai didelės ir jų užtenka ir draudiminiams įvykiams dengti. Korėjos specialistai patys pripažįsta, kad šį modelį labai sunku administruoti. Taip pat svarbu turėti omenyje, kad Korėjoje yra visuotinis e-raštingumas ir viešojo sektoriaus funkcionavimas elektroninėje erdvėje.
10.2. Diskutuojant apie papildomąjį sveikatos draudimą yra tikslingiau remtis tų valstybių modeliais, kurie gali būti integruoti į esamą Lietuvos situaciją sveikatos apsaugos srityje ir nagrinėti būtent draudiminius modelius.
[4]11. Dėl fizinių priemonių – debetinių kortelių ir skaitytuvų ir kitų projekto kaštų.
11.1. Plėtojant e-paslaugas sveikatos srityje ir kuriant e-sveikatos modelį, fizinių įrenginių (kurių pradinės įdiegimo išlaidos įvertintos 28 mln. Lt) naudojimo būtinybė nėra pagrįsta. Mokestines lengvatas dirbantiems asmenims (įsigyjantiems papildomą sveikatos draudimą) galima taikyti ir tuomet, kai sąskaitų bei kortelių nėra. Parama socialiai remtiniems asmenims taip pat gali būti organizuota kitais būdais (pvz., atleidžiant nuo priemokų mokėjimo – taip, kaip atskiros grupės yra atleidžiamos nuo žyminio mokesčio mokėjimo teisme ar įgyja teisę į nemokamą advokato pagalbą).
11.2. Kortelių ir skaitytuvų įdiegimo kaštai apima ne tik fizinių įrengimų įsigijimo sąnaudas, tačiau ir išlaidas nuolatinei sistemos priežiūrai, naudotojų mokymui, gedimų šalinimui. Įdiegti skaitytuvus kiekvienoje kaimiškoje ambulatorijoje, vaistinėje ir užtikrinti sklandų jų veikimą reikalautų nuolatinių išlaidų.
11.3. Šalia fizinių sistemos diegimo kaštų, reikia įvertinti administravimo išlaidas, susijusias su nustatymu, už kokias paslaugas ar prekes ir kokiose įstaigose gali būti apmokama iš SS sąskaitose esančių lėšų
[5] bei šio proceso kontrole. Taip valstybinės institucijos ketina prisiimti joms nebūdingas funkcijas, kurias specializuojasi atlikti privatūs draudikai.
11.4. Fizinių priemonių įvedimo, sistemos administravimo-priežiūros, SSS lėšų teisėto naudojimo kontrolės kaštai galėtų būti svarstomi kaip pateisinami ar atsiperkantys tik tuomet, kai per SS sąskaitas vyktų didžioji dalis sveikatos paslaugų apmokėjimo arba kai SSS modelis prisidėtų prie esminių problemų sveikatos apsaugos sistemoje (pvz. nurodytų „Tolesnės sveikatos sistemos plėtros 2007-2015 metų metmenų“ 13-16 punktuose) sprendimo.
APIBENDRINIMAI IR PASIŪLYMAI
1. Sveikatos santaupų sąskaitų modelis yra visai nauja ir atskira iniciatyva, kuri nebuvo išsamiai svarstoma Sveikatos apsaugos ministro įsakymais sudarytose darbo grupėse, iš kurių viena parengė „Tolesnės sveikatos sistemos plėtros 2007-2015 metų metmenis“ (toliau – Metmenys), o kita dirbo ties savanoriškojo sveikatos draudimo koncepcija. Šis modelis negali būti laikomas atitinkančiu Metmenų 22.6 punkte įtvirtintą nuostatą dėl papildomo sveikatos draudimo: „įdiegti papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo modelį, nustatant šio draudimo objektą ir kartu legalizuoti gyventojų priemokas už atitinkamas sveikatos draudimo paslaugas, teikiamas sveikatos priežiūros įstaigose. Fiziniams asmenims, draudžiantiems save papildomuoju (savanoriškuoju) sveikatos draudimu, ir juridiniams asmenims, draudžiantiems savo darbuotojus, taikyti pajamų ir socialinio draudimo mokesčių lengvatas“.
2. Sveikatos santaupų sąskaitų modelis neįgyvendina nurodomų LR Vyriausybės 2006-2008 m. programos įgyvendinimo 283-284 priemonių, nes neturi draudimo požymių, o taip pat iš esmės nėra savanoriškas, nes finansiškai diskriminuoja modelyje nedalyvaujančius dirbančiuosius. Taip pat šis modelis nesietinas su LR Vyriausybės 2006-2008 m. programos 9.9 punktu, nes ne prisideda prie šio punkto įgyvendinimo, o padaro jį sąlyginį.
3. Modelis turi atskirų siektinos sistemos požymių (principo „lėšos paskui pacientą“, mokestinės lengvatos įsigyjant papildomą savanoriškąjį draudimą elementai), taip pat gali būti panaudotas remtinų asmenų paramai administruoti, tačiau šie modelio ypatumai nėra pakankami jam pritarti. SSS modelis nėra patrauklus ar naudingas dirbantiesiems, tuo tarpu būtent šiai grupei jį pirmiausiai rengiamasi taikyti. Tuo tarpu, socialiai remtinų asmenų, kuriems priemokų sumokėjimas ar savarankiškas apsidraudimas gali būti problema, įtraukimo į modelį vizija nėra pateikta ir lieka neatskleista.
4. Kitų šalių patirtimi remtis yra tikslinga tiek, kiek ta patirtis yra pritaikoma Lietuvos situacijai, kurioje pagrindinės sveikatos sistemos finansavimas vyksta per privalomai surinktas ir valstybės administruojamas PSDF lėšas. JAV ir Korėjos modeliai negali būti tiesiogiai pritaikomi, nes JAV sveikatos finansavime dominuoja privataus draudimo lėšos ir kaupiamosios sąskaitos yra tarsi atsvaros mechanizmas, o aukštu e-paslaugų lygiu pasižyminčioje Korėjoje per sveikatos sąskaitas vyksta pagrindinis sveikatos paslaugų finansavimas.
5. Nenurodyta ir lieka neaišku, kokias konkrečias Lietuvoje esančias sveikatos sistemos problemas (iš nurodytų Metmenų 13-16 punktuose) modelis sprendžia, išskyrus tai, kad šis mechanizmas sukurtų būdą sveikatai skirti daugiau lėšų, bet daugiau lėšų skirti galima esant bet kokiam modeliui, jei bus atitinkamai sudėlioti valstybės finansų prioritetai.
Siūlome atsižvelgti į SAM 2006-11-28 įsakymu Nr. V-1015 sudarytos kompetentingų ekspertų darbo grupės rezultatą (parengtus Metmenis) ir įgyvendinti nurodytus laipsniškus pakeitimus – apibrėžti valstybinio socialinio draudimo objektą, legalizuoti priemokas ir numatyti mokestines lengvatas, – kurie įgalintų pradėti didesne apimtimi funkcionuoti papildomam „tikrajam“ sveikatos draudimui:
1) Savanoriškojo draudimo objekto „išgryninimą“ įgyvendinti įpareigojant atsakingas valstybės institucijas teisės aktuose apibrėžti privalomojo sveikatos draudimo, finansuojamo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, objektą (jo ribas – t.y., kas ir kiek yra apmokama iš PSDF)
[6]. Įtvirtinti teisės aktuose įpareigojimą VLK ir sveikatos priežiūros įstaigoms viešai skelbti visų paslaugų ir procedūrų kainas, paciento priemokų dydžius;
2) Priemokų sveikatos sistemoje legalizavimo klausimą spręsti keičiant/tikslinant LR Sveikatos sistemos įstatymo II skyriaus „Valstybės laiduojama (nemokama) ir savivaldybių remiama sveikatos priežiūra ir jos teikimo tvarka“ 47-49 straipsnius (taip pat kitus teisės aktus) taip, kad juose aiškiau atsispindėtų nuostata, jog valstybė laiduoja tik bazinių (ir kokių konkrečiai) sveikatos paslaugų įkainių apmokėjimą;
3) LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme numatyti mokestinę lengvatą įsigyjantiems sveikatos draudimą: papildyti įstatymo 21 straipsnio „Iš pajamų atimamos gyventojo patirtos išlaidos“ 1-ą dalį nuostata dėl papildomam sveikatos draudimui išleistų lėšų atėmimo iš pajamų. Svarstyti galimybę padidinti šio straipsnio 3 dalyje numatytą bendros atimamų išlaidų sumos dalį ir taip užtikrinti, kad apsidraudusieji sveikatos draudimu pasinaudos mokestine lengvata.
[7]
[1] Pagal darbo sutartį dirbančio asmens, nepriklausančio atskiroms Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme nustatytoms atskirų asmenų kategorijoms, užmokesčiui taikomas neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD) yra 320 Lt. Padidinus šį dydį iki 400 Lt, pajamų mokestis (kurio dydis nuo 2008-01-01 turėtų būti 24 proc.) per mėnesį pakistų 19,2 Lt. Per metus susidarytų 230,4 LT suma (taikant 27 proc. dydžio pajamų mokesčio tarifą, per mėnesį būtų sukaupta 21,6 Lt, per metus – 259,2 Lt).
[2] Sveikesnieji gyventojai per metus sukaupiamą 230 Lt sumą bus linkę išleisti tiek dėl infliacijos poveikio, tiek dėl to, kad net ir keletą metų kaupiama suma nebus pakankama brangaus gydymo galinčiai pareikalauti netikėtai ligai. Tik dalis jų išleis šias lėšas papildomam savanoriškajam sveikatos draudimui, kiti bus linkę jas išleisti tik iš dalies su gydymu susijusioms paslaugoms.
[3] esamoje sistemoje, kuomet pajamų turintys gyventojai sveikatos paslaugas neretai „perka“ neoficialiai, jie net bus nepalankesnėje situacijoje, nes SSS lėšomis tų mokėjimų atlikti negalės
[4] Pvz. nuo 2006 01 01 reformavus Olandijos sveikatos apsaugos sistemą, kiekvienas Olandijos gyventojas privalo įsigyti bazinį draudimą, kurį gali pirkti tiek iš valstybinio draudiko, tiek iš privataus draudiko. Visi sveikatos draudimą siūlantys draudikai privalo pasiūlyti minimalų bazinį draudimą ir turi parduoti jį kiekvienam besikreipiančiajam. Įsigiję bazinį draudimą, asmenys gali draustis papildomai. Slovėnijoje valstybiniai draudikai (Vzajemna, Triglav) taip pat funkcionuoja kartu su privačiais draudikais (pvz. Adriatic Slovenica) ir t.t.
[5] Galima prognozuoti, kad kils diskusijos dėl paciento nuožiūra pasirinktų (nereceptinių) vaistų, papildų, vitaminų ar tik dalinai sveikatos paslaugoms priskiriamų procedūrų (masažų, fizioterapinių ar kosmetologinių procedūrų ir kt.)
[6] Sveikatos draudimo objektas (remiantis T.Kontauto monografija „Draudimo sutarčių teisė“, V., 2007, 60 psl.) yra asmens turtinis interesas, susijęs su asmens sveikata. Šis turtinis interesas yra ir esminė draudimo sutarties sudarymo sąlyga. Papildomojo sveikatos draudimo objektą (asmens tikėtinas išlaidas sveikatai) sąlygoja valstybės apibrėžto privalomojo sveikatos draudimo ribos bei sveikatos priežiūros įstaigų nustatytos paslaugų kainos/priemokos prie bazinės PSDF finansuojamos kainos.
[7] Šiuo metu atimamos išlaidos negali viršyti 25 procentų sumos. Dalis gyventojų šią sumą jau dabar išnaudoja, nes moka įmokas į pensijų fondus, yra save ir savo vaikus apdraudę gyvybės draudimu, moka kredito palūkanas ir kt. 21 str. 1 dalyje numatytas įmokas. Apsidraudę dar ir sveikatos draudimu, jie gali ženkliai (ar išvis) nebepasinaudoti pajamų mokesčio lengvata.
