Nors Lietuvoje kainų liberalizavimas pradėtas dar 1991 metais, iki šiol išlikę nemažai sričių, kuriose valstybė vis dar reguliuoja kainas. Labai dažnai pamirštama, kad laisvos kainos yra būtina pilnaverčio ekonominio gyvenimo sąlyga. Jos informuoja gamintojus ar paslaugos teikėjus apie tai, ko reikia rinkoje esančiam vartotojui. Tik esant nereguliuojamoms kainoms gali įvykti ir pirkėjui, ir pardavėjui naudingi mainai. Tik esant laisvoms kainoms vartotojas gali rasti jam reikalingą prekę, o pardavėjas turi paskatų prekę gaminti ir parduoti. Ėmus reguliuoti kainas, ši rinkos komunikacijų sistema yra sugriaunama.
Ne išimtis ir valstybės nustatomos vaistų kainos. Todėl tęsdamas veiklą dereguliavimo srityje, LLRI atliko vaistų kainas ir antkainius reglamentuojančių teisės aktų ekspertizę. LLRI priėjo išvados, kad vaistų kainų reguliavimas susilpnina konkurenciją, yra žalingas vartotojams bei kitiems vaistų rinkos dalyviams, sąlygoja papildomas biudžeto išlaidas, sukuria ekonomines paskatas nelegaliems korupciniams santykiams. LLRI taip pat nustatė, kad kai kuriuose teisės aktuose įteisintas kainų reguliavimas yra antikonstitucinis, o tam tikri Sveikatos ministerijos nutarimai priimti pažeidžiant ar nesilaikant Lietuvos Respublikos Kainų įstatymo bei Konkurencijos įstatymo. LLRI išnagrinėjo ir atitinkamus ES teisės aktus, tačiau pastarieji jokių įpareigojimų reguliuoti vaistų kainas nenustato, taigi Lietuvoje taikomas vaistų kainų reguliavimas prieštarauja ES teisėje pripažįstamo laisvos konkurencijos principo dvasiai. Todėl Institutas siūlo apskritai naikinti vaistų kainų reguliavimą.
Toliau pateikiamos pastabos, išvados ir pasiūlymai dėl vaistų kainų reguliavimo, kurios buvo pateiktos Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijai ir kitoms valstybės institucijoms. Šia tema LLRI aktyviai pasisakė žiniasklaidoje.
Šios analizės tikslas – pateikti išvadas dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento [*] kainų reguliavimo poveikio vartotojams ir kitiems vaistų rinkos dalyviams. Taip pat pateikiama kainų reguliavimą nustatančių ar reikšmingai įtakojančių Lietuvos Respublikos ir ES teisės apžvalga ir analizė.
Vaistų prekybai ir kainoms esminę reikšmę turi šiuo metu taikomas kai kurių vaistų kainos kompensavimas, tačiau tai nėra šios analizės objektas.
Reglamentuojantys teisės aktai ir dabartinio reguliavimo esmė
Kainų reguliavimo apimtis ir tvarką farmacijos srityje Lietuvoje reglamentuoja šie pagrindiniai teisės aktai:
Lietuvos Respublikos kainų įstatymas;
Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymas;
Lietuvos Respublikos vaistų įstatymas;
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl kainodaros reguliavimo;
Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo;
Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl centralizuotai perkamų vaistų išdavimo tvarkos patvirtinimo;
Farmacijos departamento prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus įsakymas dėl kompensuojamų vaistų maksimalių didmeninių kainų kainyno.
Be šių, yra ir daugiau teisės aktų, darančių tiesioginę ar netiesioginę įtaką vaistų kainų reguliavimui.
Farmacinės veiklos įstatymo 15 straipsnis nustato, kad vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės prekių kainas reguliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos. Vyriausybės nutarimo Dėl kainodaros reguliavimo 11 punktu tokia institucija paskirta Sveikatos apsaugos ministerija. Pastarosios ministerijos ministras ir yra priėmęs įsakymą, kuriuo patvirtina prekių kainų nustatymo ir tvirtinimo tvarką bei prekybinius antkainius.
Teisės aktai kainų reguliavimo požiūriu skiria šias prekių grupes:
a) vaistai;
b) būtinojo asortimento vaistai;
c) ekstemporalūs vaistai;
d) vaistinės medžiagos;
e) vaistinės asortimento prekės;
f) vaistažolės.
Be to, vaistai, vaistinės medžiagos bei vaistinės asortimento prekės yra skirstomos į:
a) kompensuojamas ir
b) nekompensuojamas.
Be to, iš visų vaistų išskiriami centralizuotai perkami vaistai.
Kainų reguliavimas (remiantis Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo bei Farmacijos departamento prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus įsakymas dėl kompensuojamų vaistų maksimalių didmeninių kainų kainyno) šiuo metu yra toks:
a) kompensuojamiems vaistams reguliuojamos mažmeninės kainos, prekybiniai antkainiai ir maksimalios didmeninės kainos, taip pat nustatomos bazinės kainos, naudojamos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti;
b) nekompensuojamiems vaistams bei kompensuojamoms vaistinės asortimento prekėms nustatomas mažmeninės ir didmeninės prekybos antkainis;
c) visoms vaistinėms medžiagoms nustatomas maksimalus prekybinis antkainis didmeninei kainai nustatyti.
Tik ekstemporalių vaistų, vaistažolių ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainos yra nereguliuojamos.
Nagrinėjant kainų reguliavimą, tiek galutinės kainos reguliavimas, tiek prekybinio antkainio reguliavimas yra vertintini vienodai, nes prekybininko paslauga yra sudėtinė vartotojo įsigyjamo vaisto dalis.
Daliai kompensuojamų vaistų yra taikomas centralizuotas pirkimas. Centralizuotai perkami vaistai ribotam vaistinių ratui pagal atskiras sutartis gali būti tiekiami tik per Valstybines ligonių kasas, vaistinės neturi teisės savo nuožiūra apsirūpinti šiais vaistais, o didmeninės vaistų prekybos įmonės – jų laisvai siūlyti vaistinėms.
Atskirais teisės aktais nustatyti konkretūs įpareigojimai, susiję su kainų reguliavimu, pateikti priede nr. 1 (apačioje).
Dėl vaistų kainų reguliavimo tikslingumo
Maksimaliomis kainomis siekiama apsaugoti prekių (paslaugų) vartotojus, padaryti prekes ir paslaugas „prieinamas” mažas pajamas turintiems žmonėms. Tačiau kainų reguliavimas neleidžia pasiekti šių tikslų; jis sukelia daugiau problemų, negu išsprendžia.
Laisvos kainos yra būtina sąlyga, kad būtų patenkinti vartotojų poreikiai ir vyktų pilnavertis ekonominis gyvenimas. Kainos gamintojams suteikia informaciją, ko reikia pirkėjui, esančiam rinkoje. Tik esant nereguliuojamoms kainoms gali įvykti mainai, naudingi ir pirkėjui, ir pardavėjui. Tik esant laisvoms kainoms vartotojas gali rasti jam reikalingą prekę, o pardavėjas turi paskatų prekę gaminti ir parduoti. Kainų reguliavimas šią rinkos komunikacijų sistemą griauna. Nustačius maksimalias kainas mažesnes nei rinkos kainos, vartotojai prekės apskritai negauna už nustatytą kainą arba negauna tiek, kiek norėtų, arba tokios kokybės, kokios norėtų. Reguliuojamų prekių gamintojams ar pardavėjams iškyla reali grėsmė netekti darbo – gamintojams neapsimoka gaminti, o prekybininkams – pardavinėti nepelningas prekes. Tokiu atveju rinkos santykiai paprastai persikelia į neformalųjį sektorių – juodąją rinką, kuri yra neatskiriamas reguliavimų atributas.
Paradoksalu, tačiau siekis, kad vaistų kaina nebūtų „per didelė”, yra pakeičiamas jį įgyvendinant – praktikoje kainas siekiama nustatyti taip, kad jos daugmaž atitiktų rinkos kainas. Tačiau visiškai suderinti rinkos kainų ir kainų reguliavimo neįmanoma, nes rinkos kainos nėra ir negali būti visur vienodos ir nekintančios. Gana nuosaikus kišimasis į kainas iškreipia rinkos santykius mažiau nei sąmoningas siekis iš esmės jas koreguoti, tačiau puikiai atskleidžia kainų reguliavimo netikslingumą – jei siekiama neiškreipti rinkos santykių, kainų nederėtų reguliuoti apskritai. Šiuo atveju reguliavimą stengiamasi priderinti prie rinkos, kuri tuo pačiu reguliavimu yra iškraipoma. Taigi, reguliuojant kainas bet kokiu atveju sulaukiama neigiamų pasekmių: jei maksimalios kainos nustatytos didesnės už rinkos, kainų reguliavimas slopina konkurenciją ir skatina kainą pakelti iki maksimalaus lygio, o kai nustatoma mažesnė nei rinkos kaina – sukuria deficitą. Beje, šios pasekmės gali pasireikšti nevienodai skirtingose situacijose. Maksimalių kainų nustatymas pirmiausia neigiamai paveikia rečiau perkamų vaistų rinką, šių vaistų vartotojus, o taip pat vaistines, kuriose yra nedidelė apyvarta. Tiek didmeniniai, tiek mažmeniniai prekybininkai bando subalansuoti per mažų ir per didelių kainų ir antkainių poveikį (sutikdami pardavinėti per pigiai, tikėdamiesi „atsigriebti” iš kitų rinkos iškraipymų), siekdami tokiu būdu kontroliuoti savo finansinius rezultatus, tačiau tai padaro jų veiklą nestabilią ir finansiškai pažeidžiamą.
Beje, Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo patvirtinti Prekybiniai antkainiai kompensuojamų ir nekompensuojamų vaistų, vaistinių medžiagų ir kompensuojamųjų vaistinės asortimento prekių kainoms nustatyti nustato ne maksimalius, o vienareikšmiai tikslius antkainius visoms šioms prekėms, išskyrus antkainius vaistinės medžiagoms. Toks reguliavimas, kai nustatoma tiksli kaina, visiškai paralyžuoja konkurenciją ir kenkia vartotojui arba sukurdamas deficitą, kaip aptarta aukščiau, arba versdamas (o ne tik skatindamas) pardavinėti vaistus per brangiai. (Apie šio reguliavimo teisinius aspektus – kitoje dalyje)
Kompensuojamų vaistų kainų reguliavimas yra laikomas priemone efektyviai ir taupiai naudoti vaistų kompensavimui skirtas lėšas. Tačiau ir esant laisvoms kainoms nebūtų jokių kliūčių tai daryti (jei nesigiliname į paties kompensavimo principus ir padarinius). Kompensavimą galima būtų taikyti nuo bazinės kainos arba nustačius absoliučią kompensavimo sumą kompensuojamiems vaistams. Kompensacijų įsigyjant tam tikrus vaistus teikimas (kaip minėta, tai nėra šios analizės objektas) nėra kliūtis panaikinti vaistų kainų reguliavimą.
Dabar naudojamas kompensuojamų vaistų sąrašas ir jų kainų reguliavimas bei kompensavimas neabejotinai sudaro rimtas prielaidas korupcijai, nes nuo atskirų asmenų ar institucijų sprendimo priklauso tiek tai, ar vaistas bus kompensuojamas, tiek tai, už kokią kainą jis gali būti parduodamas. Visa tai yra esminės aplinkybės, nulemiančios tiek vaistų pardavėjų strategiją rinkoje, tiek galimą pelną. Taip sukuriamos ekonominės paskatos nelegaliems korupciniams santykiams.
Bet koks kainų reguliavimas brangiai kainuoja ne tik visiems rinkos dalyviams, bet ir pačiai valdžiai. Biudžeto lėšas tenka leisti tokioms priemonėms, kaip kainų reguliavimo metodikos rengimas, teisės aktų rengimas ir priėmimas, priežiūros ir kontrolės užtikrinimas. Kaip minėta, visi šie klausimai rinkoje sprendžiami efektyviau, be to, nereikalauja biudžeto lėšų. Nors ir nėra paskaičiavimų, kiek tiksliai kainų reguliavimas kainuoja mokesčių mokėtojams, akivaizdu, kad vaistų kainų reguliavimo atsisakymas padėtų sutaupyti biudžeto lėšų.
Dėl vaistų kainų reguliavimo teisėtumo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, apsprendžia, kad rinkos kainos turėtų būti prezumpcija. Tiek Konstitucijos, tiek Kainų įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad kainos yra ir turi būti nereguliuojamos, jei remiantis to paties Konstitucijos straipsnio 3 dalimi („Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei”) priimtas įstatymas nenumato kitaip. Pagrindu tokiai išlygai galėtų būti monopolijos ar kitų išimtinių teisių tam tikram verslui suteikimas, tačiau vaistų rinkoje tokios padėties nėra, taigi nėra ir pagrindo reguliuoti kainas. Kaip aptarta aukščiau, visais atvejais, išskyrus monopolinę padėtį, kainų reguliavimas netarnauja tautos gerovei. Taigi, įstatymas, įpareigojantis reguliuoti vaistų kainas, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų nei savo dvasia, nei raide.
Nustatytas vaistų kainų reguliavimas pažeidžia ir kainų reguliavimui būtinas procedūras, nustatytas Lietuvos Respublikos kainų įstatyme. Šio įstatymo 13 straipsnis nustato, kad valstybės valdymo organai, nustatydami prekių ir paslaugų kainas bei tarifus, privalo juos suderinti su Valstybine kainų ir konkurencijos tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (kurios funkcijas perėmė Konkurencijos Taryba). Toks suderinimas atliktas nebuvo, taigi Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymas Dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo yra priimtas nesilaikant Lietuvos Respublikos Kainų įstatymo 13 straipsnio reikalavimo ir neturėtų būti taikomas.
Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme teigiama, jog kainos yra svarbiausia konkurencijos sąlyga, o šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad „Valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.” Centralizuotas vaistų pirkimas apriboja konkurenciją ir nėra „neišvengiamas vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus”, todėl centralizuotas vaistų pirkimas neturėtų būti vykdomas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio. Centralizuotas vaistų pirkimas ne tik prieštarauja Konkurencijos įstatymui, bet ir yra ekonomiškai nepagrįstas, nes valstybės institucijai priskiriamas prekybininko vaidmuo, panaikinama konkurencija ir įvedama absoliuti monopolija, geriausiu atveju tegalinti būti naudinga monopolistui (šiuo atveju – Valstybinėms ligonių kasoms).
Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymas Dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo nepritaiko antikonstitucinių Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo reikalavimų ekstemporalių vaistų ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių atžvilgiu. Jų kainos lieka nereguliuojamos, Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymas reguliuoti reikalauja, o Lietuvos Respublikos Konstitucija reguliuoti draudžia.
Teisinis neatitikimas yra ir tai, kad Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymas Dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo nustato, jog Farmacijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos turi parengti, o Sveikatos apsaugos ministras patvirtinti kompensuojamų vaistų mažmenines kainas. Tuo tarpu Kompensuojamųjų vaistų maksimalių didmeninių kainų kainynas yra patvirtintas tik Farmacijos departamento prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus. Taigi,mažmeninės kainos šiuo kainynu yra nustatytos neteisėtai.
Savaime suprantama, kad kai kurie iš aptartų teisinių trūkumų reguliuojant kainas tėra tik detalės, nekeičiančios, kaip aptarta, iš esmės ydingo reguliavimo. Tačiau tai, kad Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymas nėra įgyvendintas paraidžiui, ir kai kurios kainos nėra reguliuojamos, gerokai sušvelnina (nors ir nepanaikina visiškai) neigiamų kainų reguliavimo pasekmes. Galima teigti, kad rinkos veikimas ir vartotojų poreikių tenkinimas nebuvo paralyžuotas tik šio nukrypimo nuo įstatymo nuostatų dėka. Deja, Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymo Dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo priėmimas ne tik yra žingsnis prie šių antikonstitucinių įstatymo reikalavimų įgyvendinimo, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, bet ir nustato netgi griežtesnį reguliavimą, nei to reikalauja įstatymas.
Europos Sąjungos teisė ir vaistų kainų reguliavimas
Europos Sąjungos teisės aktai didelį dėmesį skiria vaistų ir kitų gydomųjų priemonių kokybei bei tinkamumui užtikrinti, įtvirtina didmeninės prekybos vaistais bei kitomis gydomosiomis priemonėmis principus, nustato tinkamos vaistų bei kitų gydomųjų priemonių gamybinės praktikos kriterijus. Tačiau jokie ES teisės aktai nereglamentuoja vaistų kainų reguliavimo. Tarybos 1993 m. liepos 22 d. reglamentas nustatantis Bendrijos tvarką dėl įgaliojimų prekiauti vaistais suteikimo ir medicininių priemonių žmonių ir veterinariniam gydymui priežiūros tvarkos bei Europos Agentūros vaistams ir kitiems medicininiams produktams įvertinti įsteigimo tvarkos Nr. 2309/93 22 1993 , siekdamas apsaugoti Europos Sąjungos rinką nuo nekokybiškų, neefektyvių, keliančių pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai vaistų ir kitų gydomųjų priemonių, nustato griežtus reikalavimus bei sąlygas būtent vaistų kokybei, efektyvumui ir saugumui užtikrinti. Šio reglamento 1 straipsnis tiksliai nustato ir ES poziciją dėl kainų reguliavimo: „reglamente minimos apsaugos priemonės neturi riboti Europos Sąjungos valstybių-narių kompetentingų institucijų galios nustatant vaistų kainas”. Kitas svarbus ES teisės šaltinis prekiautojams vaistais yra Tarybos 1992 m. kovo 31 d. direktyva Nr. 92/25 Dėl didmeninės prekybos vaistais ir kitomis medicininėmis priemonėmis. Tačiau ji vaistų ir kitų medicininių priemonių kainų nustatymo taip pat nereglamentuoja ir nustato tik didmeninei prekybai vaistais ir kitoms medicininėms priemonėms taikomus reikalavimus. Taigi, ES teisė jokių įpareigojimų reguliuoti vaistų kainas nenustato.
Vertinant ES teisės nuostatas kainų reguliavimo atžvilgiu nederėtų apsiriboti vien tik tiesiogiai tam skirtomis normomis. Nors vaistų prekybą reglamentuojančiuose dokumentuose šis klausimas tiesiog niekaip nereglamentuojamas, kituose dokumentuose, įskaitant Bendrijų steigimo sutartį, yra įtvirtinti pagrindiniai rinkos ekonomikos principai: laisva konkurencija bei laisvas prekių judėjimas.Lietuvoje taikomas vaistų kainų reguliavimas prieštarauja laisvos konkurencijos principo dvasiai.
Išvados dėl vaistų kainų ir antkainių reglamentavimo
Atlikta analizė leidžia daryti išvadas, kad kainų reguliavimas farmacijoje, ypač toks, koks taikomas dabar, turi reikšmingų ydų.
1. Vaistų kainų ir antkainių reguliavimas susilpnina konkurenciją, yra žalingas vartotojams bei kitiems vaistų rinkos dalyviams.
2. Vaistų kainų reguliavimas sąlygoja papildomas biudžeto išlaidas, o kainų reguliavimo atsisakymas padėtų sutaupyti biudžeto lėšų.
3. Kainų reguliavimas sukuria ekonomines paskatas nelegaliems korupciniams santykiams.
4. Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatyme ir Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakyme dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo nustatytas kainų reguliavimas yra antikonstitucinis.
5. Tik todėl, kad Vyriausybė nėra įgyvendinusi Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo 15 straipsnio reikalavimų (būtino asortimento vaistų sąraše esančių prekių mažmeninės kainos nebuvo vienodos visoje Lietuvos Respublikoje, ekstemporalių vaistų ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainos yra nereguliuojamos), vartotojai ir rinkos dalyviai buvo apsaugoti nuo didelio masto neigiamų padarinių.
6. Sveikatos apsaugos ministro įsakymas Dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo yra priimtas nesilaikant Lietuvos Respublikos Kainų įstatymo 13 straipsnio reikalavimo, kad valstybės valdymo organai, nustatydami prekių ir paslaugų kainas bei tarifus, privalo juos suderinti su Konkurencijos taryba.
7. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu dėl centralizuotai perkamų vaistų išdavimo tvarkos patvirtinimo nustatytas centralizuotas vaistų pirkimas yra ekonomiškai nepagrįstas ir neatitinka Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio.
8. ES teisė jokių įpareigojimų reguliuoti vaistų kainas nenustato, o Lietuvoje taikomas vaistų kainų reguliavimas prieštarauja ES teisėje pripažįstamo laisvos konkurencijos principo dvasiai. Taigi,kainų reguliavimas ar atskiri jo metodai neturi pagrindo būti grindžiamas ES teise ir prieštarauja ES teisės principams.
Norint panaikinti aukščiau suminėtas ydas neužtenka tik patobulinti Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos nutarimus, būtina keisti ydingus ir antikonstitucinius Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimus, kurie šiais nutarimais įgyvendinami. Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymą reikia pakeisti taip, kad būtų panaikintas vaistų kainų reguliavimas (pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos Farmacinės veiklos įstatymo 15 straipsnį bei atitinkamai pakeisti ar panaikinti iš šio straipsnio išplaukiančius poįstatyminius aktus).
[*] Kai kur tekste visos šios prekės bus įvardinamos vienu terminu – „vaistai”.
Priedas nr. 1
|
Teisės aktas
|
Įpareigojimas
|
Kam adresuotas įpareigojimas
|
|
Lietuvos Respublikos Konstitucija
|
Draudžia reguliuoti kainas.
|
Visos valstybės institucijos ir privatūs subjektai.
|
|
Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymas (15 straipsnis)
|
1. Būtinojo asortimento vaistams įpareigoja nustatyti vienodas visoje Lietuvos Respublikoje kainas.
2. Kitų vaistų, vaistinių medžiagų, vaistinės prekių kainas bei vaistų gamybos vaistinėse įkainius įpareigoja reguliuoti.
|
1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija
|
|
Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo
|
1. Vaistams bei kompensuojamoms vaistinės asortimento prekėms nustatomas prekybinis (mažmeninės prekybos) antkainis ir maksimalus didmeninės prekybos antkainis.
2. Vaistinėms medžiagoms nustatomas maksimalus prekybinis antkainis didmeninei kainai nustatyti.
3. Ekstemporalių vaistų, vaistažolių ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainos yra nereguliuojamos.
4. Kompensuojamiems vaistams įpareigojama parengti ir patvirtinti mažmenines kainas.
5. Kompensuojamiems vaistams įpareigojama patvirtinti maksimalias didmenines kainas.
|
1 – 3. Visos vaistinės ir didmeninės vaistų prekybos įmonės.
4. Farmacijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos (parengti); Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministras (patvirtinti).
5. Farmacijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos1.
|
|
Farmacijos departamento prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus įsakymas dėl kompensuojamų vaistų maksimalių didmeninių kainų kainyno.
|
Kompensuojamiems vaistams patvirtintos mažmeninės kainos ir maksimalios didmeninės kainos.
|
Prekybininkai.
|
