Nuosekliai sveikatos reformos srityje dirbantis Lietuvos laisvosios rinkos institutas atkreipia dėmesį į daugelį visuomenei neatskleistų sveikatos reformos problemų ir siūlo priemones, kaip Lietuvoje įvesti tikrąjį sveikatos draudimą.
Šiandien sveikatos apsaugos sistema kupina problemų:
· Sveikatos paslaugų pasiūlos ir pacientų poreikių neatitikimas, pasireiškiantis nepakankama paslaugų kokybe, eilėmis ir šešėliniais mokėjimais;
· Privataus sveikatos apsaugos sektoriaus apsunkintas funkcionavimas ir sąlygų privačiam individualiam sveikatos draudimui nebuvimas;
· Mechanizmo, įgalinančio pacientą jaustis atsakingu už savo sveikatą ir sveikatos priežiūrą, nebuvimas;
· Konkurencijos tarp paslaugų teikėjų dėl paciento ir jo pinigų nebuvimas, sąlygojantis sistemos neefektyvumą, žemus medikų atlyginimus;
· Ydingas sveikatos sistemos finansavimas, pasireiškiantis fragmentiškais ir aiškiais kriterijais nepagrįstais dotavimais iš biudžeto (šalia PSDF) ir kt.
Pasak LLRI ekspertės Eglės Mackuvienės, artėjant 2008 metų biudžeto ir finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo priėmimo datai, šios problemos pamirštamos ir diskutuojama tik dėl būdų, kaip į sveikatos apsaugos sistemą pritraukti papildomų lėšų. Šis požiūris – kaip surinkti, sukaupti daugiau pinigų – vyrauja siūlant Sveikatos santaupų sąskaitų modelį, kuriam prieš savaitę (2007 09 06) buvo pritarta LR Vyriausybės strateginio planavimo komitete. Teigiama, kad šis modelis ne tik padės sukaupti papildomų lėšų sveikatos apsaugai, tačiau bus ir papildomojo sveikatos draudimo sistema.
„Svarbiausi tvaraus draudimo elementai: savanoriškumas, rizikos perskirstymas, draudimas, „lėšos paskui pacientą“ principas, sveikatos sąskaitų modelyje yra tik deklaratyvūs arba įgyvendinami labai maža apimtimi. Iš tiesų tai – priverstinis 19 Lt per mėnesį sukaupimas atskiroje dirbančiojo sveikatos sąskaitoje/kortelėje iš paties dirbančiojo lėšų“, – modelį komentuoja E. Mackuvienė.
Sveikatos santaupų sąskaitų modelis (toliau SSS) nėra patrauklus ar naudingas dirbantiesiems, tuo tarpu būtent šiai grupei jį pirmiausiai rengiamasi taikyti. Tuo tarpu, socialiai remtinų asmenų, kuriems priemokų sumokėjimas ar savarankiškas apsidraudimas gali būti problema, įtraukimo į modelį vizija nėra pateikta ir lieka neatskleista. SSS yra visai nauja ir atskira iniciatyva, kuri iki šiol nebuvo išsamiai svarstoma. SSS modelis neįgyvendina projekto rengėjų nurodomų LR Vyriausybės 2006-2008 m. programos įgyvendinimo priemonių dėl papildomojo draudimo įvedimo, nes neturi draudimo požymių. Modelis taip pat iš esmės nėra savanoriškas, nes finansiškai diskriminuoja modelyje nedalyvaujančius dirbančiuosius.
„Nenurodyta ir lieka neaišku, kokias konkrečias Lietuvoje esančias sveikatos sistemos problemas šis modelis sprendžia, išskyrus tai, kad šis mechanizmas sukurtų būdą sveikatai skirti daugiau lėšų, bet daugiau lėšų skirti galima esant bet kokiam modeliui, jei bus atitinkamai sudėlioti valstybės finansų prioritetai“, – sako E. Mackuvienė.
Taigi, tuo metu kai Lietuvoje vyrauja išimtinai valstybinė sveikatos apsaugos finansavimo sistema, kai ši sistema nėra skaidri ir sistemiška (nes finansuojama tiek per PSDF, tiek iš valstybės biudžeto), ir kai jau baigiama įsitikinti, kad privataus sektoriaus, tarp jo ir privataus draudimo, funkcionavimas būtų atsvara ir išeitis, imama kurti dar vieną valstybinę-administracinę priemonę.
Dabartines sveikatos sistemos problemas tinkamai identifikavo SAM 2006-11-28 įsakymu Nr. V-1015 sudaryta skirtingus viešojo, privataus, mokslo sektorius atstovavusi darbo grupė, parengusi „Tolesnės sveikatos sistemos plėtros 2007-2015 metų metmenis“. LLRI iš esmės pritaria metmenyse numatytoms sveikatos sistemos reformos kryptims ir mato šias priemones privačiam individualiam sveikatos draudimui funkcionuoti:
1. Turi būti „išgrynintas“ savanoriškojo sveikatos draudimo objektas, o tai įmanoma tik tuomet, kai pati valstybė teisės aktuose apibrėš valstybės garantuojamo sveikatos draudimo ribas – t.y., kas ir kiek yra apmokama iš PSDF. LR Sveikatos sistemos įstatyme bei kituose teisės aktuose turi aiškiai atsispindėti nuostata, jog valstybė laiduoja tik bazinių (ir kokių konkrečiai) sveikatos paslaugų įkainių apmokėjimą.
2. Turi būti legalizuotos pacientų priemokos teisės aktuose. Turi būti Įtvirtintas įpareigojimas Valstybinei ligonių kasai ir sveikatos priežiūros įstaigoms viešai skelbti visų paslaugų ir procedūrų kainas, paciento priemokų dydžius. Šiuo metu realiai dalis sveikatos paslaugų yra mokama, tačiau sveikatos priežiūros įstaigos jų neskelbia, nes nežino, ar turi teisę tai daryti.
3. Turi būti numatyta mokestinė lengvata LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme – šalia ar vietoje dabar taikomų lengvatų gyvybės draudimui, būstui ar kompiuteriui įsigyti, mokslui apmokėti.
Tuo metu, kai reikia tvirtinti minėtos darbo grupės parengtų metmenų įgyvendinimo priemonių planą ir pradėti jį įgyvendinti, žmogiškieji resursai, kurie taip pat yra riboti, metami iš esmės plačiau nediskutuotai iniciatyvai dėl sveikatos santaupų sąskaitų tobulinti ir galbūt įgyvendinti. Nes ne daugiau lėšų (jų niekad nepakaks), ne optimalesnis asmens sveikatos paslaugų įstaigų tinklas (optimizuoti galima, kai jau visa kita atlikta) ir net ne valstybės parama atskiroms asmenų grupėms (nes ji taip pat ribota), o paciento įgalinimas rinktis sveikatos paslaugas pagal kainą, kokybę ir savo kišenę, įgalinimas jį jaustis atsakingu už savo sveikatą yra kelias gyvybingos sveikatos sistemos link.
Kontaktinis asmuo:
Laura Dabulytė
LLRI komunikacijos vadovė
Tel. 85 252 62 63
Mob. 861022442
El.p. Laura@lrinka.lt
