Ne kiekvieną dieną svarbių ir daugumai žmonių įtaką darančių sprendimų atžvilgiu pasisako tokia autoritetinga institucija kaip Konstitucinis Teismas. Ir ne kiekvieną dieną turime ministrą, kuris ištisą sritį nori vairuoti pagal savo asmeninę programą. Kol savo nuomonės nebuvo pareiškęs KT, vietos interpretacijoms ir vizijoms, kaip tvarkytis sveikatos apsaugos srityje, buvo daugiau. Po išaiškinimo – vietos interpretacijoms turėjo nelikti ar bent sumažėti. Palyginkime, ką reikėtų padaryti sveikatos apsaugos srityje, su tuo, kas yra daroma.
Ką reikėtų padaryti
Pirma, reikia atskirti, kas yra būtinoji pagalba, o kas yra sveikatos priežiūros paslaugos. KT aiškiai pasakė, kad pirmoji yra finansuojama iš valstybės biudžeto, antroji – iš kitų šaltinių (privalomo bei savanoriško draudimo, asmeninių lėšų). Takoskyra čia labai svarbi. Paprastai tariant, valstybė turi užtikrinti tik pačias būtiniausias (svarbiausias) funkcijas užtikrinant gyventojams būtinąją medicininę pagalbą, būtiną gyvybei palaikyti ar išsaugoti. Žiūrint supaprastintai: kad niekada neturėtume situacijos, kuomet kraujuojantis pertrenktas žmogus tiesiog paliekamas gatvėje, nes jis nėra draustas ar neturi pinigų susimokėti už paslaugas. Manau, kad su tokiu mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimu ginčysis nedaug kas, nepaisant politinių pažiūrų.
Kita vertus, valstybė neturi užtikrinti visų sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo iš valstybės biudžeto lėšų. Ne dėl to, kad būtų nejautri ar ideologiškai angažuota, o todėl, kad viskam niekuomet neužteks pinigų. Biudžetas – ne guminis, iš jo reikia finansuoti ir kitas sritis. Medikai, greičiausiai, pasakys, kad realybėje riba, kur baigiasi būtinoji pagalba ir kur prasideda sveikatos priežiūros paslauga yra sunkiai apibrėžiama (ir nebūtinai bus neteisūs). Todėl šioje vietoje, greičiausiai reikės politinio sprendimo. Ir, pagal KT išaiškinimą, negalima bus nuspręsti, neva visos ar didžioji dalis sveikatos priežiūros paslaugų yra būtinosios, taigi ir turi būti finansuojamos iš biudžeto.
Antra, sveikatos priežiūros įstaigų reglamentavimą reikia sutvarkyti taip, kad jis neprieštarautų Konstitucijoje reglamentuojamai ūkinės veiklos laisvei. Pagrįstas ir visuomenei naudingas veiklos reguliavimas yra galimas. Ir atvirkščiai, nepagrįstas, arbitrarus veiklos suvaržymas – ne. Tai reiškia, kad galima nustatyti tam tikrus reikalavimus ar taisykles sveikatos priežiūros įstaigoms. Imkime du pavyzdžius. Galima reikalauti, kad sveikatos paslaugas teikiantis žmogus bent turėtų tinkamą išsilavinimą. Bet reikalavimas, kad, pvz., įstaigos kurtųsi mažiausiai dviejų kilometrų atstumu viena nuo kitos arba draudimas steigtis naujoms įstaigoms, jei miestelyje jau yra veikiančių sveikatos priežiūros įstaigų – jau būtų nepagrįstas ūkinės veiklos suvaržymas ir konkurencinės aplinkos iškreipimas.
Trečia, pagaliau aišku, kad Privalomojo sveikatos draudimo fonde sukauptos lėšos yra skirtos apmokėti už žmogui suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas (visą ar dalį kainos). Tai, kad pinigai yra kaupiami per valstybinio draudimo sistemą nereiškia, kad jie turi būti naudojami tik valstybinėse įstaigose ar kad valstybinėms įstaigoms turėtų būti suteiktas prioritetas prieš privačias. Reguliavimas gali siekti, kad pinigai būtų naudojami tokiose įstaigose, kurios suteikia kokybiškas paslaugas. Bet tai nėra tolygu reikalavimui, atviram ar nutylėtam, kad pinigai turėtų visų pirma patekti į valstybines įstaigas, o ,„jei liks“, tai tuomet ir į privačias. Dar daugiau: toks reikalavimas, atviras ar nutylėtas, būtų grubus Konstitucijos pažeidimas.
Sąrašą galima tęsti ir plėsti. Reikia užtikrinti, kad įstaigos, teikiančios būtinąją pagalbą, iš gautų lėšų nesubsidijuotų sveikatos priežiūros paslaugų, t.y. reikės išmintingai atskirti pajamų srautus ir sąnaudas. Būtina, kad valstybinių gydymo įstaigų paslaugų įkainiai atitiktų realybę, kad jie nebūtų suteikiami per pigiai, ar juos apskaičiuojant būtų pamirštamos kai kurios sąnaudos (pvz., pastatų, infrastruktūros, medicininės įrangos nusidėvėjimas). Kitaip tariant, jei kas nors tikrai nori tvarkyti sveikatos apsaugos sistemą taip, kad ji dar atitiktų ir Konstituciją – kelias laisvas, kelio ženklai sustatyti gana aiškiai.
Kas yra daroma
Bet praėjus daugiau nei mėnesiui po KT išaiškinimo, darbų šia kryptimi – nedaug. Pasižiūrėjus į tai, ką skelbia Sveikatos apsaugos ministerija, atrodo, kad ji šioje srityje nedaro nieko. Ministras deklaruoja, kad teisės aktų, pilnai atitinkančių Konstitucinio Teismo nutarimą, parengimas užtruks 1-2 metus. Turint galvoje ankstesnius greičius, kuriais ministras bandė įgyvendinti savo asmeninę viziją, toks lėtumas yra sunkiai suprantamas.
Dar sunkiau yra suprantama, kodėl, net po KT išaiškinimo, ministerija ir toliau teikia įstatymo projektus, kurie visais įmanomais būdais minėtam nutarimui prieštarauja. Štai, kad ir šis projektas, pateiktas savaitė po KT išaiškinimo – Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 151, 17, 39 ir 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas.
Jame sakoma: jei steigi privačią sveikatos priežiūros įstaigą ir nori, kad pas tave besigydantys žmonės galėtų gaunamas paslaugas apmokėti iš savo PSDF sukauptų lėšų, prieš įsisteigiant reikia gauti savivaldybės administracijos direktoriaus leidimą. Žiūrint paprastai – savivaldybė galės paprasčiausiai neleisti steigti sveikatos priežiūros įstaigos. Žiūrint iš teisinės pusės – prieštaravimas priimtoms normoms, kad ūkinė laisvė gali būti varžoma tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymu. Žiūrint iš esmės – tai tas pats senas noras neleisti steigti privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms. Tiesiog atsakomybė nuo ministerijos ir ligonių kasų yra permetamos savivaldybių taryboms. Jei ką – kaltos bus savivaldybės, o ne ministerija, nepaisant to, kad teisės aktų projektus siūlo pastaroji.
Tačiau čia tik smulkmena, palyginus su kita nuostata. Jei privati įstaiga prieš steigiantis pažadės, kad ateityje neprašys lėšų iš PSDF, tuomet leidimas bus išduodamas. Jei „nepasižadės“, tada išduoti ar neišduoti leidimo, spręs savivaldybės administracija. Jums nepasigirdo. Štai tiksli citata „reikalavimas gauti leidimą netaikomas ir nenustatomi jokie steigimosi vietos apribojimai, jei nebus siekiama įstaigų ir (ar) jų filialų teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų finansuoti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis“. Pažadėjai, kad nekonkuruosi – leis įsisteigti. Nepažadėsi – neleis. Atvirai ciniškesnės ir visą Lietuvos ūkio sandarą paneigiančią nuostatą sunku būtų surasti. Jau net nekalbant apie tai, kad iš teisinės pusės „pažadas“ yra visiška beprasmybė.
Labai gerai, kad šis teisės akto projektas iš ministerijos išlindo į viešumą, nes tai iliustruoja nusiteikimą: nesvarbu, ką sako Konstitucija ar Konstitucinis Teismas, laikomasi pradinių užmojų – apriboti pacientų teises gauti ligonių kasų kompensacijas jų pasirinktose gydymo įstaigose bei apriboti privačių sveikatos priežiūros įstaigų steigimąsi ir veiklą. Jei kas nors nori ginčytis, neva šis dokumentas atėjęs iš seniau, t.y. prieš KT išaiškinimą, tuomet reikia prisiminti, kad jo galutinė redakcija paskelbta gegužės 23 d. Norint prisitaikyti prie KT išaiškinimo, laiko buvo. O jei nebuvo, tai jo paprasčiausiai buvo galima neteikti. Kodėl vieniems teisės aktams parengti reikia 1-2 metų, o kitiems užtenka savaitės?
Susidaro keista situacija. Diskusijos apie Konstituciją ir jos interpretacijas turėjo baigtis. Po sukelto triukšmo ir sulaužytų iečių visi laukia sprendimų. Žmonės – ar galės ir toliau gydytis savo pasirinktoje įstaigoje. Įstaigos – ar investuoti, ar ne. Beje, pastarosioms čia yra ne šiaip smalsumo klausimas. Kol nėra aiškumo, tol nėra kreditavimo, stoja investicijos, galimi nuostoliai. Kaip žino žmonės savo (ir kitų) duonai uždirbantys patys, jei nežinai, ar poryt tau leis dirbti, šiandien tikrai neinvestuosi.
Konstitucinis Teismas aiškiai ir vienareikšmiškai pasakė, kad privačios asmens sveikatos priežiūros įstaigos gali veikti, o jose besigydantys žmonės už paslaugas gali apmokėti iš PSDF sukauptų lėšų. Oficialiai paskelbta, kad keistas ir visiems žmonėms kenkiantis karas prieš privačias sveikatos priežiūros įstaigas turi būti nutrauktas. Belieka, kad asmeninį karą nutrauktų tie, kas šį bereikalingą karą ir pradėjo.
