Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
Nuomonė publikuota portale delfi.lt
Kovoje už mokesčių mokėtojų teisę rinktis stojo tam tikra pertrauka. Priminsiu, kad iš tiesų vis dar verda aršus ginčas gana paprastu klausimu: ar gali mokesčių mokėtojas nuspręsti, kurioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje jam gydytis, arba paprasčiau – „prie kokios poliklinikos prisirašyti“. Šiuo metu žmonės turi teisę pasirinkti įstaigą, net jei ši yra privati. Ši teisė yra taip giliai įsisąmoninta, kad bandant paaiškinti, kad ministro siūlomi pakeitimai prives prie to, kad žmonės nebegalės neštis savo privalomo sveikatos draudimo pinigų į privačią įstaigą, daugelis netiki, kad taip galėtų būti. „Koks kieno reikalas, kur aš gydysiuosi, privačioje ar valstybinėje poliklinikoje?“ – yra dažnas atsakymas, net tarp tų, kurie gydosi valstybinėse įstaigose.
Žmonių sumišimas ir pasipiktinimas yra suprantamas. Nelaimei, šiame ginče slypi daug daugiau nei kurioje poliklinikoje gydytis. Ginčuose, gali ar negali mokesčių mokėtojas pasirinkti asmens sveikatos priežiūros įstaigą, sprendžiasi mokesčių mokėtojų ateitis. Tiksliau, vyksta kova tarp dviejų ateities scenarijų šalininkų. Viename scenarijuje mokesčių mokėtojas turi ne tik pareigas (t.y. mokėti mokesčius), bet ir teises – rinktis jam patinkančią polikliniką, mokyklą, reikšti nepasitenkinimą, kuomet jo pinigai naudojami neefektyviai ar švaistomi. Kitame yra tik pareigos, t.y. mokėti mokesčius ir būti amžinai dėkingam valdžiai už numestą kaulą, net jei pats kaulas yra nupirktas už mokesčių mokėtojo pinigus.
Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuva artėjo prie pirmojo scenarijaus. Atsirado teisė rinktis mokyklą, polikliniką, privatų pensijos fondą ar net, kokiai organizacijai skirti paramą – 2 proc. nuo gyventojų pajamų mokesčio. Buvo įdiegtas bent jau simbolinis ryšys tarp to, ką mokesčių mokėtojas sumoka ir gauna. „Simbolinis“, nes realybėje tas ryšys yra daug silpnesnis: visose minėtose sistemose – švietime, sveikatos apsaugoje, pensijose – gabesni ir daugiau dirbantys ir toliau moka už tuos, kas negali ar nenori dirbti. Kitaip tariant, socialistų dievinamo žiauraus principo „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“ pirmoji dalis ir toliau išlieka. Bet net ir „simbolinis“ pasirinkimas vertas apgynimo.
Jei ko neįtikina vertybiniai argumentai, kodėl žmogus turi turėti teisę pasisakyti, kaip naudojami jo pinigai, pažiūrėkime iš savanaudiškos pusės. Kas labiausiai išlošė dėl to, kad mokesčių mokėtojas gali savo privalomojo sveikatos draudimo pinigus naudoti ir privačiose įstaigose?
Pirma, privatūs paslaugų teikėjai sugriovė sveikatos paslaugų monopolį ir parodė, kad paslaugas galima teikti kitaip ir net privertė pasitempti kai kuriuos valstybinius konkurentus. Teiginiai, neva žmonės poliklinikas keičia dėl smulkių dovanėlių, ar nesuprasdami, ką daro, yra vartotojo proto nuvertinimas, iliustruojantis, ką kai kurie valdžios atstovai iš tikro mano apie žmones. Iš tikro dėl galimybės rinktis daugiausia išlošia paprasti žmonės. Nepatiko paslauga valstybinėje įstaigoje – gali eiti į privačią (ar į kitą valstybinę). Nepatiko privati – gali eiti į valstybinę. Čia nėra ginčas, kurios medicinos paslaugos ar kurie gydytojai geresni – valdiškose ar privačiose įstaigose. Esminis klausimas yra, koks modelis yra teisingesnis ir naudingesnis žmogui, mokančiam mokesčius. Ar kai jis turi teisę rinktis, ar kai ta teisė atimta ir už jį sprendžia valdžia?
Antra, privačios sveikatos įstaigos sugriovė darbo vietų monopolį. Jei nebūtų privačių sveikatos priežiūros įstaigų, tai bene vienintelės gydytojų darbo vietos būtų valstybės ar savivaldybių įstaigos. Privačios įstaigos sukūrė naujų ir papildomų darbo vietų. Todėl išaugo pačių gydytojų paklausa, derybinė galia ir rinkos vertė. 2011 metų duomenimis maždaug kas ketvirtas gydytojas dirbo ir privačioje įstaigoje, o kas dešimtam tai buvo pagrindinė darbo vieta (į šią statistiką neįtraukiant odontologijos, kur beveik visi dirba privačiame sektoriuje). Natūralu – jei gydytojai gali dirbti vienoje ar keliose įstaigose, o ne yra „pririšami“ prie konkrečios įstaigos, gali rinktis ir jie. Netenkina vadovavimas ar uždarbis? Yra bent kažkokių galimybių keisti darbovietę, nekeičiant profesijos ar šalies.
Trečia, sudėjus pacientų teisę pasirinkti, kur gydytis, ir gydytojų teisę pasirinkti, kur dirbti, atsirado naujų asmens sveikatos priežiūros įstaigų. Iniciatyvūs gydytojai įkūrė savo įstaigas. Dažnai nedideles, neištaigingas, bet tvarkingas. Veikiančias ten, kur patogu gyventojams. Dar daugiau, privačių kabinetų infrastruktūra yra įrengta ir išlaikoma be valstybės paramos, investicijų ar kitų būdų, kuriais mokesčių mokėtojų pinigus valdžia skirsto valdiškoms įstaigoms (nekalbant apie tai, kad didžioji dalis valstybinių sveikatos įstaigų infrastruktūrą yra gavusios už dyką). Taigi, net žiūrint iš valstybės finansų ir turto valdymo perspektyvos, privatūs sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai yra efektyvus sprendimas: naudojamos tos pačios sveikatos draudimo lėšos, žmonės – patenkinti, nereikia leisti pinigų infrastruktūrai.
Ketvirta, dėl privačių sveikatos įstaigų atsiradusios darbo vietos leido gydytojams uždirbti daugiau. O tai gyvenant ES yra ypač svarbu, nes kvalifikuoti ir lengvai integruojami specialistai gali laisvai judėti į tas šalis, kur atlyginimai didesni. Be privačių asmens sveikatos priežiūros įstaigų, jų generuojamų pajamų, paskatos gydytojams emigruoti tik išaugtų. Žinoma, emigracijos grėsme dažnai manipuliuojama, bet gydytojai ES šalyse išties yra paklausi profesija. Turime net savotišką paradoksą. Vyriausybė stengiasi pritraukti investicijų, sukurti daugiau ir geriau apmokamų darbo vietų, o sveikatos sektoriuje ruošiamasi sunaikinti jau esamas darbo vietas ir investicijas.
Penkta, draudimas mokesčių mokėtojams nuspręsti, kur neštis savo sumokėtus sveikatos draudimo pinigus, reikštų ir palaidotas viltis, kad Lietuvoje atsidarytų daugiau užsienio investuotojams priklausančių įstaigų. Toks draudimas reikštų ir praradimus pacientams (mažiau galimybių rinktis), ir praradimus gydytojams (nesukuriamos potencialios darbo vietos). O kur dar apsunkintos galimybės paprastam žmogui pasinaudoti ES judėjimo laisve ir pasigydyti, pvz., Vokietijoje?
Ant kortos yra pastatyta daug daugiau nei grasinimai privačiam sektoriui. Tai bandymas atgal į prievartinę sistemą sugrūsti išlaisvėjusius ir savo teises pradėjusius reikšti mokesčių mokėtojus. Greičiausiai dėl to šį perversmą bandoma užmaskuoti kaip siekį, kad medicina turi būti „nemokama“, ar kovą su „vagimis“, ar dar kitais turinio neturinčiais, bet patraukliai suformuluotais šūkiais. Kas yra „nemokama“ medicina, kiek „nemokama“ ji turėtų būti, gali būti svarstytinas klausimas, bet siūlymai uždrausti gyventojams rinktis sveikatos įstaigą šio klausimo neišsprendžia. Na, o viešųjų ryšių stiliumi deklaruojama „kova su vagimis“ yra tiek abstrakti, kad tinka bet kuriai kasdienei situacijai.
Lygiai taip pat siūlomi pakeitimai kyla ne iš siekio išlyginti konkurencines sąlygas tarp valstybinių ir privačių įstaigų. Konkurencijos sąlygos yra nesąžiningos, bet nesąžiningos privačių įstaigų atžvilgiu, tik čia jau kita diskusija. Neseniai turėjome galimybę įsitikinti, ką reiškia „konkurencijos sąlygų lyginimas“ psichiatro paslaugų teikime: reikalavimais kiekvienam psichiatrui pasisamdyti po kelis nereikalingus darbuotojus ir įsigyti juostelių matuoti ūgį. Geresnės iliustracijos, kas bus išdarinėjama su pacientais ir gydytojais, kai vienintelės gydymosi ir darbo vietos bus tik valdiškose įstaigose, – net nesugalvosi.
Todėl dabar yra ypač svarbu apginti žmonių teisę rinktis. Tegul paslaugas teikia ir valstybinės, ir privačios įstaigos. Tegul įstaigos konkuruoja dėl pacientų ir gydytojų. Tegul gydytojai, kad ir dirbdami per kelias vietas, užsidirba didesnius atlyginimus, bet lieka dirbti Lietuvoje. Jei naujoji valdžia nori patobulinti teisės aktus – tegul. Bet pagrindinis ir pamatinis principas – sveikatos priežiūros įstaigą ir kur nusinešti privalomo sveikatos draudimo sumokėtus pinigus, renkasi pats mokesčių mokėtojas – turi išlikti.
