Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje turime aukštą jaunimo nedarbą. Šią problemą būtina spręsti, nes jauni žmonės sėdėdami be darbo ne tik neįgyja jokių įgūdžių ir nedidina savo produktyvumo, bet ir labai greitai atsiduria socialinių neramumų smaigalyje. Kitaip tariant, Pietų Europoje automobilius degina ir vitrinas daužo tikrai ne pensininkai ir ne po darbo grįžę verslininkai. Tyrimai rodo, kad 2014 metais apie 20 milijonų žmonių visoje Europoje neturės darbo, todėl ši problema vis dažniau įvardijama kaip vienas pagrindinių iššūkių ES valstybėms.
Norint efektyviai išspręsti užimtumo problemas, visų pirma reikia išsiaiškinti, kodėl atsirado didelis nedarbas. Logiška, juk kaip ir sveikatos apsaugoje gydome ne simptomus, o ligas, taip ir viešojoje politikoje visų pirma reikia identifikuoti problemos priežastis ir tik tada jas spręsti. O priežastys šiuo atveju tikrai nėra didelė paslaptis.
Dideli nepagrįsti norai atsiranda šiltnamiuose
Visų pirma, jaunimas neadekvačiai vertina savo galimybes. Turėdami tik valstybiniame universitete iškeptą diplomą ir jokios darbo patirties – įsivaizduoja, jog jų sukuriama vertė yra didesnė nei tarkime – minimalus atlyginimas. Drąsiai galima teigti, jog 9 iš 10 atvejų šių jaunų žmonių sukuriama vertė yra gerokai mažesnė nei minimalus atlyginimas ir darbdavys, juos priimdamas turės investuoti daug laiko ir pinigų, kol jie pradės nešti naudą. Šiuos nepagrįstus lūkesčius iš dalies sukuria ir valstybinė politika. Suteikiame jauniems žmonėms nemokamą arba didžiąja dalimi subsidijuojamą aukštąjį mokslą. Be to, jog valstybinių lietuviškų universitetų kokybė ir taip neblizga, studentai, neprisidėdami savo lėšomis, turi gerokai mažesnę motyvaciją sunkiai mokytis. Tačiau baigę visi nori būti pripažinti bakalaurai ir magistrai. Nerandantiems darbo duodame pašalpas, siūlome nemokamą perkvalifikavimą ir panašias šiltnamio sąlygas. Bėda tik ta, kad šiltnamiuose gerai auga daržovės, o ne žmonės.
Kaip tai spręsti? Reikia griauti šiltnamį – mažinti apribojimus, kurie trukdo privačiai iniciatyvai aukštajame moksle ir mažinti valstybinį finansavimą, tokiu būdu paliekant daugiau pinigų mokesčių mokėtojų kišenėse. Tokiu būdu studentai galės patys daugiau investuoti į savo išsilavinimą. O kai į mokslą investuoji pats, tai ir požiūris labai greitai pasikeičia, pradedi reikalauti kokybės ir iš savęs, ir iš dėstytojų. Kai žinai, kiek kiekviena paskaita kainuoja, noras praleisti paskaitą ir ilgiau pamiegoti ryte taip pat mažėja.
Taip pat reikia nustoti dalinti pašalpas tiems, kurie atvyksta jų pasiimti nuosavu automobiliu ir dalinti perkvalifikavimo kursus tiems, kurie net nesiruošia keisti specialybės ar įgyti naujų įgūdžių.
Engdami verslą užimtumo nepadidinsime
Antra, sąlygos verslui Lietuvoje yra sunkios. Dideli mokesčiai, nelankstus darbo kodeksas, daugybė biurokratinių procedūrų ir popierizmų ir išplitusi korupcija apsunkina produktyvią veiklą ir atgraso potencialius investuotojus. Tai patvirtina ir indeksai vertinantys verslo sąlygas skirtingose šalyse, tokie kaip Doing Business, kuriame Lietuva užima 27-tą vietą ir gerokai nusileidžia Estijai (21), Airijai (15) ar Norvegijai (6). Tobulėti tikrai yra kur ir tai po truputėli darome, prieš kelis metus pradėta kontroliuojančių institucijų reforma turi ambicingus tikslus keisti verslo kontrolės principus ir kultūrą, pereiti nuo baudimu pagrįsto bendravimo prie verslo konsultavimo ir pagalbos. Kadangi kultūriniai pokyčiai užtrunka, svarbu šios reformos nepamiršti ir ją tęsti taip pat aktyviai kaip ji ir buvo pradėta. Tačiau kai prabylama apie nereikalingų popierizmų pašalinimą iš darbo kodekso, kuriuos rekomenduoja net ir Europos Komisija – atsitrenkiama į sieną, pritrūksta politinės valios. Tuo tarpu dėl didelės mokestinės naštos sutaria beveik visi. Net ir profsąjungų atstovai pripažįsta, kad mažesni mokesčiai jaunimui padėtų įsidarbinti. Logiška, jog lygiai taip pat dideli mokesčiai įsidarbinti trukdo ir vyresniems mažiau kvalifikuotiems darbuotojams.
Užimtumo didinimo rebusai
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo grupė kelis praėjusios mėnesius kūrė užimtumo didinimo programą, kurios tikslas ir yra spręsti išvardintas problemas. Programoje įvardinti 4 pagrindiniai programos tikslai: skatinti verslo plėtrą ir darbo vietų kūrimą, didinti darbo jėgos kvalifikacijos atitiktį darbo rinkos reikmėms, maksimaliai panaudoti darbo išteklių potencialą ir užtikrinti Užimtumo politikos integralumą. Tikslai skamba ryžtingai ir vienaip ar kitaip paliečia esmines nedarbą sukeliančias problemas, ir tai yra geras rezultatas. Tačiau jeigu peržvelgiame uždavinių įgyvendinimui skirtus tikslus ir priemones, ryžtingumo ir konkretumo pritrūksta. Detaliausiai yra aprašomos tos priemonės, kurios pareikalaus valstybės arba ES biudžeto lėšų ir įvairiais būdais „skatins“ jaunus žmones, ar tai būtų mokymai ar subsidijos verslo pradžiai. Skatinti be jokios abejonės galima, tik patirtis rodo, jog valstybės skatinimo programos dažniausiai “paskatina” pačių skatintojų kišenes ir daugiau naudos neatneša.
Tiesa yra ta, kad norint padidinti žmonių užimtumą nereikia išleisti nei lito mokesčių mokėtojų pinigų, reikia tik ryžtingų sprendimų. Užimtumo didinimo 2014-2020 metų programoje akcentuojamas ir mažesnis darbo apmokestinimas, ir verslui palanki reguliacinė aplinka, ir būtinybė šalinti biurokratines kliūtis verslui, ir glaudesnis bendradarbiavimas tarp mokymo įstaigų ir darbdavių. Jeigu susikoncentruosime į šiuos tikslus, o ne „skatinimo“ programas ir dar didesnių šiltnamių kūrimą jauniems žmonėms, 2020 metais turėsime gerokai didesnį žmonių užimtumą.
