Apklausos rodo, kad apie ekonomiką lietuviai daugiausiai sužino universitetuose, kolegijose, jaunesni žmonės žinių įgyja mokykloje. Dėstytojai pabrėžia, kad ekonomikos išmanymo labai trūksta visai visuomenei. Jie pastebi, kad Sovietų Sąjungoje požiūris į ekonomiką buvo kitoks nei šiandien.
Tad natūraliai didelė dalis visuomenės tiesiog neišmoko ekonomikos pagrindų patys, o vėliau negalėjo perduoti žinių savo vaikams. Pokalbis su ekonomikos dėstytojais – Tadu Šarapovu (ISM), Jelena Stankevičiene (VGTU) ir Jone Kalendiene (VDU), rašoma pranešime spaudai.
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad Lietuvos paauglių ir suaugusiųjų finansinis raštingumas yra menkas. Kaip manote, kodėl taip yra? Kokias didžiausias spragas pastebite?
T. Šarapovas: Jaunimo ir visos visuomenės finansinis raštingumas menkas, kadangi anksčiau nebuvo tiek motyvacijos mokytis, užtekdavo elementaraus supratimo apie savo pajamas ir išlaidas, santaupas ir skolas. Per pastaruosius 15-20 metų įvyko daug reikšmingų pokyčių verslo, socialinėje aplinkoje: platesnės vartojimo skolon galimybės, didelė įvairovė investavimo, kaupiamojo draudimo, pensijų kaupimo alternatyvų, nauji verslo modeliai, kintanti darbo rinka, naujų kompetencijų poreikis – visa tai didina svarbą suprasti dalykų ekonominę prasmę, turėti bazinius analitinius įgūdžius, esmines ekonomikos žinias, norint priimti sau tinkamus, naudingus sprendimus.
J. Kalendienė: Dabar aktualios žinios yra apie rinkos ekonomiką, nes Sovietų Sąjungoje ekonomika buvo kitokia. Tad natūraliai didelė dalis visuomenės tiesiog neišmoko patys, o vėliau negalėjo perduoti žinių savo vaikams. Antras momentas, kurį norėčiau pastebėti, leidžiant viso universiteto studentams rinktis specialų ekonomikos ir finansų pagrindų dalyką, tik nedidelė dalis ryžtasi tai padaryti, nes „tai sunku“, „reikia skaičiuoti“ ir „kam man to reikės“. Tai rodo, jog ir studentai gerai nesupranta ekonominio ir finansinio raštingumo svarbos asmeniniame gyvenime.
J. Stankevičienė: Dalis visuomenės tikisi, kad jų šiandienines ekonomines ir finansinio stabilumo senatvėje problemas turi spręsti valstybė. Trūksta supratimo, kad kiekvienas turėtume prisiimti atsakomybę už savo asmeninę finansinę ateitį ir už visuomenės ekonominę gerovę. Kuo mūsų asmeniniai sprendimai turės stipresnį ekonominį pagrindimą, tuo visuomenės, valstybės gerovė bus didesnė.
Ar atėję iš mokyklos studentai turi pakankamai ekonomikos žinių? Ar šio dalyko tenka mokyti nuo pradžių?
J. Stankevičienė: Kuo geriau pasiruošę studentai įstoja mokytis, tuo gilesnes žinias jie gali gauti universitete. Pasiruošimas turi būti ne tik iš ekonomikos dalyko, labai svarbu matematikos, statistikos, politologijos, psichologijos, geografijos, informacinių technologijų bei gamtos mokslų žinios.
T. Šarapovas: Kasmet ateina studijuoti vis stipresni ir geriau pasiruošę studentai. Aiškiai matome, jog yra mokyklų, gimnazijų, kuriose skiriamas dėmesys ekonomikos studijoms, finansiniam išprusimui. Iš naujo ekonomikos dalykus dėstyti tenka tik tiems, kurie mokykloje neturėjo ekonomikos pamokų ir tiems, kuriems sunkiau sekėsi matematika.
J. Kalendienė: Studentai dažniausiai turi ne itin daug ekonomikos žinių, ypač jeigu studijuoja ne ekonomikos specialybę. Tačiau kartais pasitaiko sutikti politikos, humanitarinius mokslus studijuojančiuos jaunuolius, kurie nustebina savo ekonomikos žiniomis. Taigi, nors ką reiškia trys raidės BVP pasakyti gali visi, tačiau paaiškinti, ką šis rodiklis parodo, dažniausiai geba tik 1-2 studentai auditorijoje.
Ar ekonomikos pagrindai turėtų būti dėstomi visų sričių studentams, pavyzdžiui tiems, kurie studijuoja filosofiją, menus ar fiziką? Kokias ekonomines žinias, kompetencijas perteikti svarbiausia?
J. Kalendienė: Dėstant ekonomikos pagrindus kitų specialybių studentams vienas svarbiausių tikslų yra parodyti viso to svarbą. Pavyzdžiui, kas yra infliacija, nedarbas, BVP augimas ir ką tai reiškia eiliniam šalies piliečiui. Ką reiškia palūkanų normos, kada ir kaip jos kinta, kokius finansinius sprendimus reikėtų priimti dėl paskolos ar taupymo, nušviesti mokesčių aktualijas, susijusias su gyventojų ir verslo apmokestinimu.
T. Šarapovas: Svarbu, kad ekonominės analizės principus, finansų pagrindus žmogus gautų mokykloje. Studijuodamas universitete jau galėtų pats pasirinkti, kiek tas žinias gausinti ir gilinti.
J. Stankevičienė: Suprasti, kaip pasikeis išteklių naudojimas, kaip visuomenė prisitaikys prie viską keičiančių inovacijų turi visi absolventai. Tokios temos kaip „žalieji finansai“, „žalioji ekonomika“, „tvari plėtra“, „žiedinė ekonomika“, „dalinimosi ekonomika“ – turi būti suprantami visiems specialistams.
„Spinter” apklausa rodo, kad žmonės savo ekonomikos žinias vertina prastai, panašiai kaip fizikos ar politologijos. 66 proc. asmeniškai ekonomikos žinių trūksta. Kas turėtų keistis, nuo ko pradėti, kad ekonominio raštingumo situacija pagerėtų?
J. Kalendienė: Manau, kad su ekonomikos žiniomis nėra taip sunku kaip, pavyzdžiui, su fizikos. Socialiniai mokslai dėkingi tuo, kad jiems nereikia jokių specialių laboratorijų ar įrangos, kad suprastum ir išmoktum. Tereikia pradėti domėtis. Kad ir tada, kai visi kalba apie maisto kainų kilimą, užuot kaltinus šalies valdžią, užtektų pasiskaityti apie infliaciją ir jos priežastis.
J. Stankevičienė: Ekonomiką, finansinį raštingumą, verslumo ugdymą reikia įvesti kaip kontekstinį mokymą jau ikimokyklinukams. Turi būti ugdomas ekonominis mąstymas ir verslumas. Taip visuomenėje atsiras žmonių išmanančių ekonomiką, besidominčių finansais, norinčių kurti verslą ir gerovę Lietuvoje.
Jau kovo 13 d., 11 val. pirmą kartą Lietuvoje vyks Nacionalinis ekonomikos egzaminas. Pasitikrinti savo žinias, laimėti prizus bus galima svetainėje www.ekonomikosegzaminas.lt
