Lietuvoje jau trečius metus vyksta aukštojo mokslo reforma, kurios esmė – studentas renkasi: paskui studentą keliaujantis valstybinis finansavimas ir kiek lygesnės sąlygos aukštosioms mokykloms konkuruoti tarpusavyje. Pokyčiai, nors ir svarbūs, nebuvo radikalūs, tiesiog pasikeitė finansavimo struktūra, suteiktas svarbesnis vaidmuo pagrindiniam ir esminiam aukštojo mokslo sistemos dalyviui – studentui. Tačiau net ir tokie pasikeitimai sukėlė nemažai šurmulio.
Dėstytojai, kurie buvo įpratę nepakeldami akių į auditoriją skaityti prieš 30 metų tarybinėje Lietuvoje savo pačių išleistą vadovėlį ir vadinti tai paskaita, pajuto pavojų dėl savo darbo vietos. Studentai, ankščiau tyliai reiškę nepasitenkinimą, gavo teisę ne tik pakeisti mokymosi įstaigą, bet ir išsinešti dalį prastai dirbančio profesoriaus algos.
Pažadinantį signalą davė ir Konstitucinio Teismo sprendimas, pasakęs, jog krepšelio lėšos į privačias aukštąsias mokyklas gali keliauti tik tada, kai tokios pačios programos nėra ruošiamos valstybiniuose universitetuose. Konkuruoti nenusiteikę akademikai atsikvėpė, o kitiems tai buvo aiškus indikatorius, jog reikia svarstyti ir apie Konstitucijos pakeitimus, kurie leistų geriau reaguoti į pokyčius pasaulyje, mąstant apie aukštojo mokslo ateitį.
Kokie gi tie pokyčiai? Bandymas atsakyti į šį klausimą leidžia atsitraukti nuo kasdienybės ir pažvelgti į Lietuvos situaciją iš perspektyvos, įvertinti aukštojo mokslo reformą platesnėje perspektyvoje, išlipant iš savo smėlio dėžės ir apsidairant aplink.
Konkuruojame pasaulyje
Visų pirma esame Europos Sąjungos dalis, čia užtikrinamas ir skatinamas laisvas žmonių judėjimas, konkurencija, siekiama sukurti bendrą prekių ir paslaugų rinką, tame tarpe ir švietimo. Vis labiau globalėjančiame pasaulyje talentai yra tiesiog „medžiojami“, todėl gabiausi studentai gauna galimybę tobulinti savo žinias ne tik Europos, bet ir pasaulio universitetuose. Ir tai puiku, žmonėms atsiveria galimybės siekti savo svajonių daug platesnėje erdvėje.
Protų nutekėjimas daliai visuomenės kelia nerimą, tačiau jis perdėtas, išvažiuoti taip pat lengva kaip ir grįžti. Dvi valandos – ir tu jau Londone, dar šešios – ir tu New Yorke, lyg kelionė autobusu iš Lietuvos pakraščio į sostinę. Be abejonės, nusprendus grįžti reikia galėti dirbti ir užsidirbti, tačiau tai jau ne aukštojo mokslo sistemos problemos, o nelankstaus Darbo kodekso, nepalankios mokestinės aplinkos ir kitų biurokratinių procesų sukurtos bėdos.
Iš kitos pusės, jeigu kalbame apie priemones, kurios leistų daugiau studentų pasilikti Lietuvoje, tai ar tikrai drausdami privatiems universitetams konkuruoti lygiomis sąlygomis su valstybinėmis aukštosiomis mokyklomis kažką pasieksime. Kitaip tariant, jeigu valstybiniai universitetai bijo privačių aukštųjų mokyklų konkurencijos, apie kokį konkuravimą pasaulyje galime kalbėti. Taip pat dažnai išgirstame kaltinimų neva privatūs universitetai moko tik finansiškai pelningų profesijų, kepa ir pardavinėja diplomus. Tai emocijomis grįsti argumentai. Jeigu pažvelgtume į geriausių pasaulio universitetų 20-tuką, ten rastume net 12 privačių aukštųjų mokyklų (US World News Best Universities Rankings), tokių kaip Harvardas ar MIT, kurios ruošia visą spektrą specialistų ir teikia puikios kokybės paslaugas.
Sienos nyksta
Informacinės technologijos visą pasaulinę mokslo sistemą keičia dar labiau. Paskaitos ir kursai pačiuose geriausiuose pasaulio universitetuose (žymiausias pavyzdys – Princetono universitetas) jau yra prieinami internetu, vis dažniau – nemokamai. Knygos, moksliniai straipsniai ir kita medžiaga taip pat persikelia į virtualią erdvę. Tai stipriai keičia aukštojo mokslo rinką pasaulyje.
Pirma, nyksta geografinės ribos, konkuruoti tenka visame pasaulyje, geriausi dėstytojai gali mokyti visus norinčiuosius. Antra, teikti paslaugas tampa paprasčiau, nes norint dėstyti nebereikia turėti patalpų, mokymo priemonių, bibliotekos, studentų, gyvenančių ir besimokančių vienoje vietoje. Kitaip tariant, fiziniai barjerai iš principo nyksta. Būtent šiame kontekste naujas, modernus Vilniaus universiteto bibliotekos pastatas (MKIC) kelia šypseną, nes tas modernumas labai jau archajiškai suprantamas – biblioteka kaip kokia piramidė ar skulptūra, daranti įspūdį dydžiu ir blizgesiu, o ne prieinamumu ir patogumu.
Sunku tiksliai nuspėti, kaip pasikeis aukštojo mokslo pasaulis, tačiau tikrai aišku, kad universitetai vis labiau konkuruos ne šalyje ar regione, o visame pasaulyje. Taip pat daugės švietėjų, kurie savo žiniomis dalinsis nepriklausomai nuo aukštųjų mokyklų, pasinaudodami technologijų sukurtomis galimybėmis, neprašydami valdžios finansinės paramos ir leidimo, nederindami mokymo programos.
Reforma ir ateitis
Kaip Lietuvos aukštojo mokslo reforma atrodo šiame kontekste? Kaip maži, patys būtiniausi žingsniukai link geresnio studentų išsilavinimo ir tikrai ne kaip radikalių pokyčių paketas. Juolab kad Europos Komisija savo aukštojo mokslo modernizavimo gairėse pripažįsta, jog būtina gerinti sąlygas konkurencijai, didinti privačių lėšų dalį aukštojo mokslo finansavime.
Kalbėdami apie ateities vizijas ir piešdami scenarijus, negalime sau leisti užsižaisti savo smėlio dėžėje įrodinėdami, jog ne vaikai ir jų pasirinkimai, o pati dėžė yra svarbiau. Reikia kalbėti apie viso pasaulio kiemo realybę ir stengtis joje dalyvauti.
Jeigu studentai nori išvykti mokytis, turime juos palaikyti, o ne bandyti sulaikyti. Jeigu valstybiniai universitetai negeba ir net nenori konkuruoti Lietuvoje, ką jau kalbėti apie pasaulį, galbūt reikia galvoti apie alternatyvų (apie 2 milijardų litų kasmet) jiems skiriamų pinigų panaudojimą. Pavyzdžiui – mažinti mokesčius, kad gyvenantiems ir dirbantiems būtų lengviau ir kad išvykę mokytis labiau norėtų grįžti, žinodami, kad galės užsidirbti. Konkuruoti pasaulyje galime tik būdami atviri ir lankstūs, o ne kurdami šiltnamio sąlygas valstybinėms aukštosioms mokykloms.