Šiais metais baigusiems mokyklas vasara dvigubai karštesnė. Baigiamieji egzaminai ir stojimo į aukštąsias bei profesines mokyklas rūpesčiai vargina apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų – apie 35 tūkst. pačių abiturientų ir dar bent po porą palaikančių jų šeimos narių.
Lietuvos mokesčių mokėtojai ir vėl dosnūs – iš 35 tūkstančių baigusių mokyklas valstybė studijas apmokės net 19 tūkstančių jaunuolių. Prašymus studijuoti aukštosiose mokyklose pateikė apie 80 procentų abiturientų, populiariausios įprastai ekonomikos, finansų, psichologijos, teisės studijos. Tačiau įprastas nebūtinai yra tinkamas pasirinkimas. Lietuvos studentų atstovybių sąjungos (LSAS) liepos pradžioje paskelbtas sociologinis tyrimas parodė, kad net 29 proc. baigusiųjų aukštąsias mokyklas nesirengia dirbti pagal įgytą specialybę.
Nemokamai mokytis profesinėse mokyklose bus priimti visi atėję iš mokyklos suolo. 2009 metais profesinę mokyklą pasirinko apie 7000 abiturientų. Taigi, valstybė nemokamu mokslu aukštojoje mokykloje paremia beveik tris kartus daugiau baigusiųjų mokyklas nei einančių mokytis profesijos. Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje ar Čekijoje profesinį mokymąsi renkasi per 60 proc. baigusiųjų mokyklas.
Išsilavinusi visuomenė taikesnė, kūrybiškesnė ir turtingesnė. Tačiau šiandien į aukštąją mokyklą beldžiasi daugiau žmonių, negu galbūt reikėtų jiems patiems ir mokesčių mokėtojams.
Pirmiausia pats nemokamas mokslas skatina jį „imti“ ir tuos, kurie nei nori, nei gali. Čia ekonominis reiškinys – nemokamos gėrybės išeikvojamos tuščiai, nes imamos ir tų, kurie neimtų, jeigu reikėtų mokėti. Tuo pačiu nemokamas mokslas daro meškos paslaugą, nes skatina moksleivius ir studentus neįvertinti išteklių, kuriuos jaunimas išnaudoja tam, kad pasinaudotų nemokamo mokslo galimybe. O tie ištekliai – tai lėšos skiriamos studijoms, pastangos ir laikas. Tuo metu, kuomet jaunas žmogus yra imlus naujoms žinioms ir įgūdžiams, jis nusprendžia keliauti į mišką vien, todėl, kad nemokamai nuveža. O dar kai kartu važiuoja didžioji pusė baigusiųjų mokyklą, toks sprendimas atrodo pasiteisinantis. Valstybė turėtų prisiimti šiek tiek atsakomybės už tai, kad įvilioja moksleivius į nemokamo aukštojo mokslo žabangas.
Jaunuolius ne ieškoti profesinių gebėjimų, o orientuotis į auštąjį mokslą skatina ir bendrojo lavinimo mokykla. Vienas iš sunkumų pasirenkant profesiją yra nulemtas pačios bendrojo lavinimo sistemos. Bendrojo lavinimo sistema nėra pakankamai įvairi savo turiniu bei forma, kad sugebėtų sudaryti realistinį pasaulio vaizdą. Bendrasis lavinimas, nors ir darosi įvairesnis, iš esmės lieka labai standartizuotas. Pasirenkamos ugdymo formos labiau skatina akademinius įgūdžius, lavinama tik dalis įgūdžių, išlieka akademinis žinių pateikimas ir vėliau jų įsisavinimo patikrinimas.
Per dvylika metų mokykloje aukštinami akademiniai gebėjimai ruošia jaunuolį eiti į gyvenimą per universiteto suolą. Gausus aukštojo mokslo finansavimas tarsi nori pratęsti nemokamą ir privalomą bendrąjį išsilavinimą, mokslą dėl kurio neapsisprendžiama. Lengvai prieinamos aukštosios studijos pratęsia šiokio tokio neatsakingumo būseną.
Studento statusas patenkina ir tėvų, ir dažno jaunuolio ambicijas. Tėvai džiaugiasi klojantys pamatus vaiko ateičiai – šiandieniniams penkiasdešimtmečiams aukštasis mokslas nebuvo taip lengvai prieinamas kaip šiandien, todėl dažnai vertinamas kaip neprašaunama investicija. Bet beatodairiškas stojimas mažina studijavimo kokybę ir suinteresuotumą.
Jeigu į Lietuvos aukštąsias stoja 80 proc. baigusiųjų mokyklas, kaip nesuprasti stojančiųjų į užsienio universitetus, tų, kurie renkasi užsienyje jau bakalauro studijas. Aukštasis mokslas Lietuvoje jiems nebegarantuoja to konkurencinio pranašumo, kokio jie tikisi būdami geriausiais mokiniais. Studijos Lietuvoje nėra taip išsisluoksniavusios pagal jų kokybę, kad geriausiems mokiniams pasirinkus geriausias studijas, pavyktų įtvirtinti konkurencinį pranašumą, kurį jie įgijo ir suvokė mokykloje.
Iš abiturientų pasigirsta nepasitenkinimo šūksnių, jog valstybė nepakankamai jiems suplanuoja ir praneša, kokių specialistų reikės baigus aukštojo ar profesinio mokymo studijas. Todėl jauniems žmonėms sunku pasirinkti. Tikrai sunku. Priimti sprendimą, kuris derintų asmeninius gebėjimus, polinkius ir ateities darbo rinkos poreikius, labai sudėtinga. Nes abiejose barikadų pusėse daug nežinomųjų: savęs pažinimui ir mokymosi įgūdžių lavinimui skiriama mažiau vietos nei žinių bagažui sukaupti. Vėliau profesinis orientavimas mokykloje skatina vaikus pažinti kitus, akademiškame mokyklos gyvenime nepuoselėjamus jų įgūdžius.
Darbo rinkos numatymas yra sudėtingas investicinis sprendimas – tai pagrindinis klausimas kiekvienam verslininkui: kas yra tai, ko rinkai ir vartotojams reikės rytoj, ir kaip man šiandien pradėti tam ruošis? Kuo toliau „atėjimo į rinką“ metas, tuo sunkiau nuspėti. Profesinės ir aukštosios mokyklos yra tarpininkai tarp darbo rinkos ir moksleivių, viena iš jų užduočių – rengti ir siūlyti programas, kurios būtų naudingos moksleiviui. Jos privalo orientuotis ne į dalykus, kuriuos mokame išmokyti, o ateities darbo rinkos poreikius, kurių be bendradarbiavimo su verslu sužinoti neįmanoma. Tačiau nereikėtų ateities prognozės pateikti, kaip fakto – ir ŠMM, ir universitetai, ir profesinės mokyklos tik spėja, kaip bus. Ir spėjimo tikslumas priklauso nuo spėjančiojo žinių, profesionalumo, intuicijos, galiausiai interesų. Todėl jaunam žmogui neišvengiamai būtina pasitelkti specialistų nuomonę, kokios specialybės bus paklausios, tačiau valstybė norinti išlaikyti švietimo tinklą ne visada yra geriausias patarėjas.
Pavykęs, nors ir ilgai trunkantis pasirinkimas, ką ir kaip studijuoti, ar gal net nestudijuoti, yra labai didelė investicija. Jos atsipirkimas ne visada matomas. Ji atsiperka, kai žmogus dirba pagal specialybę. Kitą tokio sprendimo naudą sunku pastebėti, nes ji pasireiškia tuo, jog jaunas žmogus nesėdi universiteto ar profesinės mokyklos suole ir nestudijuoja dalyko, kurio nemėgsta. Todėl valstybė turėtų būti atsargi aktyviai darydama įtaką žmonių pasirinkimui. Nes tai labai svarbu.
