Kiekvienas iš mūsų savo profesijos atstovu tapo dėl daugybės sprendimų, aplinkybių, o kartais ir atsitiktinumų. Tai sudėtingas ir svarbus pasirinkimas, nes pasitenkinimas darbu daro žmogų laimingesniu ir produktyvesniu, o dirbantys sau netinkamą darbą dažnai nesugeba išnaudoti savo stipriųjų pusių.
Dabartinė švietimo sistemos struktūra nesuteikia galimybių moksleiviams ir studentams atrasti labiausiai jiems tinkančią profesiją. Profesinis orientavimas mokykloje labiau primena formalumą nei efektyvią paslaugą, o profesinės mokyklos paruošia pulkus „kvalifikuotų“ specialistų su žiniomis, kurios buvo tinkamos darbo rinkai prieš kelis dešimtmečius. Kokie sistemos pokyčiai leistų geriausiai suderinti darbo rinkos poreikius ir žmonių įgūdžius?
Laisvės naudoti mokinio krepšelio pinigus
Jau mokykloje besimokantis jaunuolis pradeda galvoti apie savo ateities perspektyvas, karjerą, būsimą profesiją. Dabartinė švietimo sistema jam į pagalbą siūlo standartizuotas profesinio orientavimo priemones: interneto svetainę su profesijų sąrašu ir kita informacija, 10,4 lito per metus iš mokinio krepšelio profesiniam orientavimui, galbūt dar kokį lankstinuką ar informacinį bukletą. Reikalavimai ir kontrolė įspraudžia mokyklos administraciją ir mokytojus į gan siaurus rėmus, nustatomos bendros mokymosi programos, tvirtinami „tinkami“ vadovėliai, netgi nurodoma, kur reikia leisti su mokinio krepšeliu atkeliavusius pinigus.
Klausimas, ar tai veiksminga ir kaip galima efektyviau padėti mokiniams susiorientuoti kokią profesiją rinktis. Atsakymo reikėtų ieškoti mokymosi priemonių ir programų įvairovėje. Suteikus mokykloms daugiau finansinės ir administracinės nepriklausomybės, atsirastų galimybė joms konkuruoti tarpusavyje, taikyti skirtingas mokymo priemones. Tai galima pasiekti kuo didesnę dalį pinigų skirstant mokinio krepšelio principu ir leidžiant mokykloms pačioms spręsti, kaip juos panaudoti.
Visiems vienoda paslauga – kaip vieno dydžio uniforma
Kadangi kiekvienas mokinys yra individualus ir turi skirtingas stipriąsias puses, didesnė mokymosi būdų įvairovė leistų atsiskleisti geriausioms kiekvieno savybėms. Viena mokykla galbūt nuspręstų didžiąją dalį gautų pinigų skirti moderniam gamtos mokslų kabinetui įrengti, kita – įvairių sričių specialistų paskaitoms.
Pasirinkimų aibė tikrai plati, o sėkmingiausias priemones išsirinktų patys mokiniai ir jų tėvai, nuspręsdami, į kurią mokyklą atsinešti savo mokinio krepšelį. Mokykla, nors ir specifinė, visgi yra paslauga, o kai paslauga visiems vienoda, atsitinka kaip su vienodo dydžio uniforma – arba per maža, arba per didelė ir tik vienam ar dviem tinkama.
Mokoma ne to, ko reikia rinkai
Baigę mokyklą, dalis moksleivių toliau mokosi ir stoja į universitetus, dalis eina tiesiai į darbo rinką, kiti pasirenka profesinio mokymo įstaigas. Lietuvoje šiuo metu profesinėse mokyklose mokosi beveik 50 tūkstančių žmonių. Jie nusprendė pasinaudoti valdžios suteikiama galimybe gauti mokesčių mokėtojų pinigais apmokamą profesinį išsilavinimą. Didžiausia šios sistemos problema ta, kad profesinėje mokykloje įgiję kvalifikaciją žmonės labai dažnai darbo vietoje amato subtilybių turi mokytis nuo pradžių. Kitaip tariant, profesinės mokyklos moko ne to, ko reikia darbo rinkoje, dažnai naudojamasi pasenusia technika, mokymo priemonėmis ir metodais. Kodėl taip yra?
Esminė šios problemos priežastis – daugybė formalių apribojimų, trukdančių į profesinio mokymo rinką ateiti naujiems dalyviams. Pavyzdžiui, įmonei reikia naujų darbuotojų, ji yra pasirengusi juos apmokyti, tačiau negali gauti profesinės mokyklos statuso, nes neturi sporto salės ar valgyklos (dabar egzistuojantys reikalavimai). Paradoksalu, nes būtent verslas geriausiai žino kokių įgūdžių reikia būsimiems darbuotojams.
Daugiau lankstumo ir įvairovės
Šią situaciją galima spręsti kuo didesnę dalį profesiniam mokymui skirtų lėšų skirstant mokinio krepšelio principu. Tokiu būdu potencialūs profesinių mokyklų mokiniai savo pasirinkimu atiduotų „balsą“ ir finansavimą geriausiai rinkai darbuotojus paruošiančioms profesinėms mokykloms, efektyviausiems mokymosi metodams. Suteikus profesinėms mokykloms daugiau laisvės ir galimybių ateiti ir pasitraukti iš profesinio mokymo rinkos, susikurtų konkurencinė aplinka, kurioje būtų ir geriau išmokoma įvairių profesijų ir efektyviau naudojami mokesčių mokėtojų pinigai.
Ir mokykloje, ir profesinio mokymo įstaigoje šiandien egzistuoja iš esmės ta pati problema: lankstumo ir įvairovės trūkumas. Siekiant užtikrinti vienodai „gerą“ išsilavinimą visiems, mokyklos įspraudžiamos į siauras vėžias ir dėl to kenčia visi sistemos dalyviai. Pasaulyje vis labiau pripažįstamas mokymo sistemų įvairovėje slypintis potencialas: skirtingi žmonės turi galimybę atrasti savo stipriąsias puses ir jas puoselėti. Laisvesnė sistema taip pat gerokai greičiau prisitaiko prie kintančių darbo rinkos poreikių. Norėdami pozityvių pokyčių Lietuvos profesinio orientavimo ir mokymo srityje turime leisti kuo didesnę mokyklų įvairovę ir lankstumą.
