Tęsdamas darbą švietimo sistemos reformos srityje, institutas išnagrinėjo Švietimo įstatymo projektą ir pateikė išsamias pastabas ir pasiūlymus projektą parengusiai Švietimo ir mokslo ministerijai bei kitoms atsakingoms valdžios institucijoms. Instituto nuomone, įstatymo projektą reikia tobulinti iš esmės – jis turėtų numatyti ilgalaikius švietimo reformos tikslus, įtvirtindamas gyvybingą švietimo sistemą, besiremiančią jau ne tik valstybės, bet ir privačia iniciatyva, taip pat sudarančią sąlygas nuo administracinio-planinio valdymo pereiti prie konkurencinės švietimo aplinkos.
Vieni iš svarbesnių instituto siūlymų:
– užtikrinti nediskriminacines sąlygas laisvai steigtis ir veikti nevalstybinėms mokykloms (įskaitant individualų mokymą nesteigiant mokyklos);
– leisti pradinio ugdymo programą įgyvendinti savarankiškai dirbantiems mokytojams ar mokinio šeimai (jei tai nekenkia pradinio ugdymo paskirties įgyvendinimui);
– nustatyti, kad mokymasis privalomas iki 16 metų ir kad kiekvienas LR pilietis turi teisę gauti nemokamą pradinį bei pagrindinį išsilavinimą;
– įtvirtinti nuostatą, kad valstybė nesikiša į nevalstybinių mokyklų išdėstymo ir savarankiškai veikiančių mokytojų veiklos tinklą;
– įteisinti švietimą kaip paslaugą, o šios paslaugos teikimą – ne tik kaip biudžeto finansuojamą ar filantropinę veiklą, bet ir kaip verslą, tuo pačiu įtvirtinti nuostatą, kad mokinys gali ginti savo teises Vartotojų teisių gynimo įstatyme nustatyta tvarka;
– nustatyti ne tik viešuosius, bet ir privačius švietimo finansavimo šaltinius: apmokėjimą už švietimo paslaugas, paramą ar kitas teisėtai gautas lėšas;
– palaipsniui keisti atlyginimo už darbą valstybės ir savivaldybių mokyklose sistemą, pereinant prie didesnio mokyklų ūkinio savarankiškumo ir galimybės sutartimi nustatyti atlyginimus.
Toliau pateikiami LLRI suformuluoti pasiūlymai ir argumentai.
Dėl įstatymo koncepcijos
Įstatymo koncepcija turi būti rengiama tam, kad būtų galima numatyti ir pagrįsti pagrindines būsimo reglamentavimo nuostatas, dėl kurių būtų galima apsispręsti iki pagrindines nuostatas užrašant preciziška teisine kalba. Pateikta Švietimo įstatymo koncepcija, deja, yra tik jau teisine kalba suformuluotų parengto įstatymo projekto nuostatų pateisinimas ir atitinka daugiau aiškinamojo rašto, o ne koncepcijos vaidmenį.
Dėl įstatymo tikslų ir principų
Projekto preambulėje yra teigiama, kad švietimo raida turi lenkti bendrąją visuomenės raidą.
Tai yra netinkamas principas, nes:
1) visuomenės raidos kryptis yra neaiški, todėl negali būti vieningos sampratos, ką reiškia “lenkti bendrąją visuomenės raidą”;
2) kitos visuomenės gyvenimo sritys yra ne mažiau svarbios nei švietimas, reglamentuojamas Švietimo įstatymu, todėl švietimo prioritetiškumas yra netinkama politinė deklaracija.
Siūlome išbraukti iš įstatymo preambulės sakinius “Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą. Todėl jis yra prioritetiškai valstybės remiama visuomenės raidos sritis.”
Projekto 2 straipsnis nustato “mokytojo patentininko” sąvoką.
Tokia sąvoka yra netinkama ir jos įtvirtinimas Švietimo įstatymu yra netikslingas, nes išsipirktas patentas yra fizinių asmenų pajamų mokesčio mokėjimo būdas, o tai yra mokesčių įstatymų dalykas. “Mokytojo patentininko” sąvoka visame įstatymo tekste gali ir turi būti keičiama “mokytojo” arba “savarankiškai dirbančio mokytojo” sąvoka.
Siūlome panaikinti “mokytojo patentininko” sąvoką ir vietoje jos įstatyme vartoti “mokytojo” sąvoką.
Projekto 4 straipsnyje yra apibrėžti švietimo sistemos principai.
Principai yra ypač svarbūs rengiant įstatymo tekstą ir vėliau jį interpretuojant, todėl būtina, kad įstatymas atspindėtų visus esminius principus.
Siūlome papildyti 4 straipsnį ir į principų sąrašą įtraukti šiuos principus:
1) privačios iniciatyvos ir laisvos konkurencijos;
2) draudžiama diegti rasinę ir nacionalinę neapykantą.
Projekto 4 straipsnyje apibrėžtas prieinamumo principas. Šis principas yra netinkamas, nes yra daugiaprasmis ir pagal pateiktą apibrėžimą gali reikšti tiek teisę mokytis, tiek teisę, kad už mokslą sumokės visuomenė.
Siūlome vietoje “prieinamumo” įtvirtinti šiuos principus:
1) mokymo ir mokymosi laisvės;
2) privalomo mokymosi iki 16 metų;
3) valstybės garantijų į nemokamą bendrąjį lavinimą asmenims iki 19 metų amžiaus.
Dėl švietimo sistemos sandaros
Projekto 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas “informalusis” švietimas kaip švietimo sistemos elementas.
Sąvoka “informalusis” yra vertalas, kuris reiškia tą patį, ką ir “neformalusis”. Be to, informalusis švietimas įstatymais nėra ir neturi būti reglamentuojamas, taigi ir apibrėžti nėra jokios prasmės.
Siūlome atsisakyti “informaliojo švietimo” sampratos ir jo reglamentavimo:
1) panaikinti 5 straipsnio 3 dalį;
2) 17 straipsnio pavadinimą ir straipsnyje naudojamą sąvoką keisti į savarankiškas lavinimasis;
3) panaikinti 17 straipsnio 1 dalį;
4) atitinkamai pakoreguoti kitas projekto nuostatas.
Dėl ikimokyklinio ugdymo
Projekto 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad ikimokyklinis ugdymas “atsakingoms už vaiko teisių apsaugą institucijoms rekomendavus” vykdomas pagal ikimokyklinio ugdymo programą.
Siekiant, kad “rekomendacijomis” nebūtų piktnaudžiaujama, siūlome nustatyti griežtus kriterijus, kuomet ikimokyklinis ugdymas privalomai vyksta ne šeimoje.
Dėl licencijavimo
Projekto 6 straipsnio 3 dalyje ir 7 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas švietimo paslaugų teikėjų licencijavimas, 2 straipsnyje netiesiogiai nustatomas formaliojo švietimo programų licencijavimas, 35 straipsnio 4 dalis nustato licencijas mokyti pagal formaliojo švietimo programas bei vidurinio ugdymo programas teikiančių mokyklų akreditaciją, o 44 straipsnio 4 dalis – valdžios institucijų sutikimą leisti steigtis nevalstybinėms mokykloms.
Atkreipiame dėmesį į tai, kad licencijavimas apskritai nėra tinkama priemonė užtikrinti kokybę, nes pagrindinė kokybės garantija yra laisva konkurencija bei asmeninė atsakomybė, kuomet sprendimus priimantys asmenys patiria ir teigiamas, ir neigiamas savo veiklos pasekmes. Netgi tais atvejais, kai kokybę imasi garantuoti valstybė, šią funkciją įmanoma įgyvendinti tik kontroliuojant patį švietimo paslaugų teikimą (ar jis atitinka nustatytus reikalavimus), o ne nustatant išankstinius barjerus teikti šias paslaugas.
Licencijavimas projekte nėra tiksliai apibrėžtas (licencijuojamos sritys nustatomos sąvokų apibrėžimais, kurie neturėtų turėti reguliavimo pobūdžio). Licencijuojamos sritys apibrėžtos per plačiai (pavyzdžiui, vargu ar tikslingas licencijavimas ikimokykliniam ugdymui, kuris gali būti vykdomas pagal įvairias programas, o ne pagal vienintelę “ikimokyklinio ugdymo programą” – šių programų neįmanoma sureglamentuoti, pavyzdžiui, tėvai taip pat gali susidaryti vaiko ugdymo šeimoje programą).
Projekte licencijavimas apibrėžiamas nenuosekliai ir nesistemiškai. Pavyzdžiui, net nebandoma nubrėžti skiriamosios ribos tarp licencijavimo ir akreditavimo. Akreditavimas projekte dubliuoja licencijavimą.
Siekiant konkurencinės aplinkos, kuri laiduotų gyvybingą švietimo sistemą, būtina užtikrinti nediskriminacines sąlygas nevalstybinėms mokykloms (įskaitant individualų mokymą nesteigiant mokyklos) steigtis ir veikti, o mokymo kokybę būtina kontroliuoti pagal atskiras ugdymo programas (ką ir numato įstatymo projekto atskiri straipsniai). Atkreipiame dėmesį, kad 44 straipsnio 4 dalyje nustatyti leidimai steigti nevalstybines mokyklas būtų tik administracinė priemonė sukliudyti nevalstybinėms mokykloms steigtis ir galimybė apriboti konkurenciją.
Taip pat atkreipiame dėmesį, kad pagal Įmonių įstatymą yra reglamentuojama licencija, išduodama įmonėms, tačiau projekte nei daroma nuoroda į šį įstatymą, nei įtvirtinami pagrindiniai licencijavimo tvarkos bruožai, nustatyti Įmonių įstatymo 13 straipsnyje. Tai sukels teisinę painiavą. Taip pat projekte nedaromas skirtumas tarp fiziniams asmenims išduodamų licencijų ir įmonių licencijavimo, nors pats licencijavimas yra skirtingas.
Siūlome:
1) licencijuojamas švietimo paslaugas apibrėžti ne sąvokų apibrėžime, bet tiksliai įtvirtinti atskirame straipsnyje;
2) panaikinti 6 straipsnio 3 dalį, nustatančią ikimokyklinio ugdymo licencijavimą;
3) nustatyti švietimo paslaugų licencijavimo kriterijus;
4) nustatyti, kad išduodant licencijas negalima diskriminuoti jokių formų subjektų;
5) panaikinti 35 straipsnio 4 dalyje nustatytą akreditaciją;
6) panaikinti 44 straipsnio 4 ir 11 dalį;
7) 44 straipsnyje įtvirtinti nuostatą, kad nevalstybinės mokyklos laisvai steigiamos Civilinio kodekso nustatyta tvarka.
Dėl pradinio ugdymo
Projekto 8 straipsnis nenustato, kad pradinio ugdymo programą galėtų įgyvendinti savarankiškai dirbantys mokytojai ar mokinio šeima. Tai nepagrįstai apriboja savarankiškai dirbančių mokytojų ir mokinio šeimos galimybes įgyvendinti pradinio ugdymo programą.
Siūlome papildyti 8 straipsnio 3 dalį, nustatant, kad pradinio ugdymo programą gali įgyvendinti ir:
1) savarankiškai dirbantis mokytojas (-ai) (mokytojas – patentininkas), bei
2) jei tai nekenkia pradinio ugdymo paskirties įgyvendinimui – moksleivio šeimos nariai.
Dėl profesinio mokymo
Projekto 11 straipsnis reglamentuoja profesinį mokymą.
Atkreipiame dėmesį, kad profesinis išsilavinimas gali būti įgyjamas įvairiais būdais, kurių visų įstatymas neturi reglamentuoti.
Siūlome patikslinti 11 straipsnio 3 dalį, išbraukiant žodžius “formalus, visuotinis ir”[1] (taip būtų pripažįstamas ir neformaliojo profesinio mokymo egzistavimas), taip pat patikslinti kitas 11 straipsnio nuostatas nustatant, kad įstatymas reglamentuoja tik formalųjį profesinį mokymą.
Dėl medicinos pagalbos
Projekto 22 straipsnis nustato medicinos pagalbos teikimo tvarką.
Nuostatos dėl medicinos pagalbos yra pernelyg detalios ir jų įgyvendinimas gali prieštarauti efektyvumo principui. Be to, medicinos pagalba yra ne švietimo sistemos reikalas.
Siūlome atsisakyti 22 straipsnio.
Dėl švietimo prieinamumo ir kokybės
Projekto 24 straipsnio 2 dalis ir 24 straipsnio 3 dalies 1 punktas numato, kad Lietuvos Respublikos piliečiams yra privalomas mokymasis pagal pradinio ir pagrindinio arba specialiojo ugdymo programas. Projekto 24 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktai nustato valstybės garantijas, susijusias su teise į mokslą.
Šios nuostatos yra nesuderintos su Konstitucijos 41 straipsniu, kuris teigia, kad mokymasis yra privalomas iki 16 metų amžiaus. Ilgesnis privalomojo mokymosi laikotarpis būtų asmens konstitucinių teisių pažeidimas. Projekto 24 straipsnio 3 dalies 1 punktas, nustatantis, kad valstybė “garantuoja privalomą pradinį ir pagrindinį ugdymą”, yra nelogiškas, nes privalomi dalykai yra ne garantuojami, o primetami.
Projekto nuostatos nedetalizuoja, ką reiškia “valstybė garantuoja” ir neatsako, kiek valstybė garantuoja apmokėjimą už mokymąsi.
Siūlome patikslinti 24 straipsnį ir nustatyti, kad:
1) mokymasis privalomas iki 16 metų;
2) kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi teisę gauti nemokamą pradinį bei pagrindinį išsilavinimą (iki tam tikro amžiaus arba kitais būdais užtikrinant, kad šia teise nebūtų piktnaudžiaujama).
Dėl švietimo paslaugų tinklo
27 straipsnio 4–7 dalys nustato valstybės institucijų funkciją ir pareigą užtikrinti optimalų mokyklų tinklą.
Tačiau tokiu būdu yra ignoruojama tai, kad mokyklų tinklas turi atspindėti vartotojų pasirinkimą, ir prie tokio modelio yra einama diegiant principą “pinigai seka mokinį”. Švietimo paslaugų tinklas kuo toliau, tuo labiau turėtų būti rinkos veikimo, o ne centrinio planavimo rezultatas. Valstybė gali planuoti nebent valstybinių ir iš dalies savivaldybės mokyklų tinklą.
Valstybės institucijos tik išimtiniais atvejais galėtų skirti papildomų lėšų (be tų, kurios mokykloms atitektų pagal universalų finansavimo modelį, paremtą principu “pinigai seka mokinį”) mokykloms, kurios negali išsilaikyti rinkoje, finansuoti, tačiau tai turi būti išimtis, taikoma tik tiksliai numatytais atvejais.
Siūlome:
1) 27 straipsnyje įtvirtinti nuostatą, kad “valstybė nesikiša į nevalstybinių mokyklų išdėstymo ir savarankiškai veikiančių mokytojų veiklos tinklą”;
2) panaikinti 27 straipsnio 3 dalį, nes ji nereguliuoja visuomenės santykių.
Dėl pavėžėjimo
Projekto 34 straipsnyje nustatoma prievolė pavėžėti mokinius.
Atkreipiame dėmesį, kad nėra tiksliai nustatyta, kam tenka pareiga įgyvendinti šią prievolę, o taip pat, kad nėra nustatyta, iš kokių lėšų pavėžėjimas yra apmokamas.
Siūlome:
1) patikslinti 34 straipsnio 1 dalį, nustatant, kad pavežami tie moksleiviai, kurie gyvena toliau kaip 3 kilometrai nuo artimiausios mokyklos, kurioje jie gali realizuoti savo visas teises į mokslą;
2) nustatyti, kokiais atvejais už privalomą pavėžėjimą apmoka valstybė, o kokiais – savivaldybė;
3) nustatyti, kad už mokinių, kuriems įstatymas nenustato privalomo pavėžėjimo, valstybė ar savivaldybė jo apmokėti neprivalo;
4) nustatyti, kas yra atsakingas už pavėžėjimo organizavimą.
Projekto 34 straipsnio 4 ir 5 dalys numato moksleivių apgyvendinimą bendrabutyje, įskaitant ir teisę nemokamai gyventi bendrabutyje, tačiau nenustato, kas turi už šią “nemokamą” paslaugą sumokėti.
Tokia nuostata, jei prievolė finansuoti apgyvendinimą bendrabutyje bus palikta mokykloms, gali ne suteikti daugiau teisių moksleiviams, bet apriboti jų galimybę pasirinkti mokyklą. Jei mokykla neturės galimybės apgyvendinti mokinių bendrabutyje, ji apskritai turės atsisakyti priimti mokinius iš atokesnių vietovių arba pažeidinėti įstatymą.
Siūlome patikslinti 34 straipsnio 4 dalį, nustatant, kad valstybė finansuoja gyvenimo bendrabutyje išlaidas tiems mokiniams, kurie negali įgyti analogiško išsilavinimo tokioje mokykloje, į kurią turėtų galimybę atvykti kiekvieną dieną, bei neturi galimybių sumokėti už gyvenimą bendrabutyje. Taip pat siūlome patikslinti nuostatą “neturi galimybės kiekvieną dieną atvykti į mokyklą”.
Dėl švietimo programų
Projekto 35 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybė įtvirtina bendruosius švietimo paslaugų reikalavimus, o 36 straipsnis detalizuoja institucijų kompetenciją nustatant ir vykdant programas.
Tačiau būtina tiksliau įtvirtinti, kiek bendrieji reikalavimai yra privalomi, o kiek tai yra mokyklų ir mokininių (studentų) tarpusavio susitarimo reikalas. Verta atkreipti dėmesį, kad privalomi turėtų būti tik patys bendriausi standartai, nes žmonių lavinimosi poreikiai yra labai skirtingi.
Siūlome įtvirtinti, kad:
1) mokyklos turi teisę keisti nustatytus reikalavimus, jei tai padeda geriau pasiekti programose keliamus tikslus;
2) bendrieji reikalavimai turi būti tokie, kad užtikrintų atitinkamos pakopos ugdymo programos pagrindinių tikslų pasiekimą, tačiau neturi riboti mokinių ir mokytojų pasirinkimo laisvės ir mokymo formų įvairovės;
3) reikalavimai programoms netaikomi, jei programa nefinansuojama valstybės ar savivaldybės lėšomis;
4) reikalavimai švietimo aplinkai ir priemonėms gali būti nustatyti tik tokie, kurie yra būtini mokinių sveikatai apsaugoti (šią nuostatą taip pat siūlome įtvirtinti 39 straipsnyje).
Dėl mokymosi aplinkos
Projekto 39 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Švietimo ir mokslo ministerija koordinuoja aprūpinimą vadovėliais ir mokymo įranga bei aprobuoja mokyklų statybos projektus, o Sveikatos apsaugos ministerija “nustato mokyklai higienos normas”.
Ši nuostata (“koordinuoja aprūpinimą”), viena vertus, yra netiksli ir gali būti įvairiai interpretuojama, kita vertus, netiesiogiai nurodo, kad vadovėliai skirstomi remiantis centrinio planavimo principais.
Statybos projektų aprobavimas yra nereikalinga biurokratinė procedūra, nes statybos projektai turi būti rengiami pagal nustatytas normas, o kontroliuoti, ar projektai atitinka šias normas, nėra Švietimo ir mokslo ministerijos kompetencija.
Ministerijos lygmuo nustatyti mokykloms tokį svarbų reguliavimą kaip higienos normos yra netinkamas – tai turėtų daryti Vyriausybė.
Siūlome vietoje 3 dalies nustatyti dvi atskiras dalis:
1) “3. Švietimo ir mokslo ministerija patvirtina vadovėlių, mokymo priemonių bei mokyklinės įrangos, kurie yra privalomi pagal bendrojo lavinimo, profesinio mokymo ir aukštesniųjų studijų programas, tinkamumą naudoti.”
2) “4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato mokyklų higienos normas.”
Dėl vartotojų ir paslaugos teikėjų santykių
Projekto 40 straipsnio 2 dalis numato tvarkomuosius dokumentus vietoje sutarčių.
Tai būtų ydingos praktikos įteisinimas ir nesudarytų sąlygų švietimo paslaugoms tapti tikromis paslaugomis, kurios yra orientuotos ne į valstybės ar savivaldybių institucijų, o į žmonių poreikių tenkinimą.
Siūlome laikytis principo, kad visi švietimo santykiai įforminami sutartimis ir panaikinti 40 straipsnio 2 dalį.
Projekto 40 straipsnio 8 dalis nustato, kas turi būti nustatoma sutartyje.
Siūlome patikslinti 40 straipsnio 8 dalį:
1) nustatyti, kad ši dalis nustato tik privalomus sutarties rekvizitus, o jų nesant nesutarimai turi būti interpretuojami paslaugos vartotojo naudai;
2) nustatyti, kad formaliojo mokymo sutartys sudaromos raštu;
3) išbraukti žodžius “neturtiniai”, nes pagrindiniai įsipareigojimai bet kokiu atveju yra nustatyti programose.
Projekto 40 straipsnio 9 punktas nustato, kad sutartys sudaromos iki metų pradžios, ir kad jos negalioja, jei prieštarauja įstatymams.
Atkreipiame dėmesį, kad nuostata, jog sutartys sudaromos iki mokslo metų pradžios, gali pažeisti paslaugų vartotojų teisę pakeisti paslaugų teikėją mokslo metų eigoje. O nuostata, kad sutartis negalioja, jei prieštarauja įstatymams, yra per griežta (dažnai įstatymams prieštarauja tik nereikšminga sutarties nuostata, o visa sutartis iš principo yra teisėta).
Siūlome:
1) iš 40 straipsnio 9 dalies išbraukti pirmą sakinį;
2) patikslinti 40 straipsnio 9 dalies 2 sakinį, vietoje žodžio “sutartis” įrašant “sutarties nuostatos”.
Projekte nėra tiksliai įtvirtinta, ar švietimo paslaugos yra paslaugos civilinės teisės prasme.
Tikslus įtvirtinimas nuostatų, kad švietimas yra paslauga, o šios paslaugos teikimas gali būti laikomas ne tik biudžeto finansuojama ar filantropine veikla, bet ir verslu, būtų labai svarbus ir progresyvus žingsnis, nes:
1) leistų plėtotis konkurencijos santykiams, kurie yra būtina gyvybingo ir efektyvaus švietimo sąlyga;
2) leistų saugoti konkurencijos santykius nuo jų iškraipymo ir pritaikyti Konkurencijos įstatymą;
3) sukurtų realią švietimo paslaugų teikėjo atsakomybę už savo veiksmus;
4) suteiktų teisines galimybes mokiniams ginti savo interesus.
Siūlome:
1) 35 straipsnyje arba naujame atskirame straipsnyje įtvirtinti nuostatą, kad mokinys gali ginti savo teises Vartotojų teisių gynimo įstatyme nustatyta tvarka;
2) 40 straipsnį papildyti nauja dalimi, kuri įtvirtintų, jog sutartys sudaromos Civiliniame kodekse nustatyta tvarka.
Dėl švietimo planavimo
53 straipsnis nustato daugiapakopį formalų švietimo strateginių planų rengimą.
Strateginis planavimas yra biudžeto planavimo procedūros etapas ir neturėtų būti šio įstatymo dalykas (kiek tai nėra susiję su esminiais ilgalaikiais švietimo finansavimo principais), o mokymo turinio planavimas jau yra aptartas kituose straipsniuose ir formalūs reikalavimai tebūtų papildomos nereikalingos biurokratinės procedūros.
Siūlome panaikinti 53 straipsnį ir atitinkamai patikslinti kitus straipsnius.
Projekto 55 ir 56 straipsniai nustato (pakartoja) Seimo ir Prezidento kompetencijos ribas. Tačiau Seimo ir Prezidento funkcijos bei kompetencija yra Konstitucijos, o ne šio įstatymo dalykas.
Siūlome atsisakyti 55 ir 56 straipsnio.
Siūlome patikslinti Švietimo ir mokslo ministerijos kompetenciją ir 58 straipsnio 5 dalies 1 punktą papildyti, nustatant, kad ji turi teisę nustatyti reikalavimus tik valstybės ir savivaldybių mokyklų veiklos įstatams.
Siūlome patikslinti 63 straipsnio (mokyklos vadovo įgaliojimai ir atsakomybė) ir 64 straipsnio (mokyklos savivalda) nuostatas, nustatant, kad jos taikomos tik valstybės ar savivaldybių mokykloms.
Projekto 65 straipsnis įpareigoja sudaryti apskričių ir savivaldybių švietimo tarybas.
Siūlome patikslinti 65 straipsnį ir nustatyti, jog straipsnyje minimos apskričių ir savivaldybių švietimo tarybos gali būti formuojamos, tačiau nėra privalomos.
Taip pat svarstytina, ar yra būtina reglamentuoti 66 ir 67 straipsniuose minimas “nacionalinės savivaldos institucijas”.
Dėl švietimo finansavimo
Projekto 68 straipsnyje nustatomi švietimo finansavimo šaltiniai.
Atkreipiame dėmesį, kad įstatymas įvardija tik viešuosius finansavimo šaltinius, todėl neaiški lieka privačių finansavimo šaltinių (užmokesčio už mokslą, paramos) vieta ir prasmė. Kita vertus, 68 straipsnis niekaip nereguliuoja visuomenės santykių ir nenustato naujų teisės normų, o švietimo finansavimo principai lieka neatskleisti.
Siūlome arba atsisakyti 68 straipsnio, arba jame nustatyti, kad švietimo finansavimo šaltiniai yra ir apmokėjimas už švietimo paslaugas, parama ar kitos teisėtai gautos lėšos.
70 straipsnis nustato mokyklų finansavimą.
Atkreipiame dėmesį, kad šis straipsnis (kaip ir visas įstatymas) neatspindi principo “pinigai seka mokinį”, kuris jau pradedamas diegti nuo 2002 metų.
Siūlome pakeisti 70 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas taip, kad jos įtvirtintų principą “pinigai seka mokinį” ir tolesnę šiuo principu paremto finansavimo plėtotę:
1) mokyklos finansuojamos proporcingai sąlyginių mokinių skaičiui: lėšos, skirtos švietimui, patenka į tą mokyklą, kurią pasirenka mokinys;
2) sąlyginių mokinių apskaičiavimo metodiką tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, remdamasi lygių galimybių konkuruoti ir švietimo efektyvumo principais. Metodika negali diskriminuoti mokyklų rūšių, o skirtingas finansavimas moksleiviams turi remtis tik bendrais kriterijais, susijusiais su objektyviomis papildomomis išlaidomis teikiant švietimo paslaugas atskiroms mokinių grupėms;
3) pakeisti 73 straipsnio 2 dalį ir išdėstyti ją taip:
“2. Apmokėjimas už mokymą pagal priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo, profesinio mokymo, aukštesniųjų studijų ir papildomo vaikų ir jaunimo ugdymo programas valstybės ir savivaldybių mokyklose yra vykdomas remiantis šio įstatymo 70 straipsnio nuostatomis. Mokyklos gali imti steigėjo nustatytą mokestį už papildomą ugdymą.”
4) 73 straipsnyje įtvirtinti principą, kad valstybinių ir nevalstybinių mokyklų moksleiviai ar studentai negali būti diskriminuojami taikant jiems skirtingas valstybės ar savivaldybės apmokėjimo už švietimo paslaugas sąlygas. Jei būtų nustatomos šio principo išimtys, jos turėtų būti tiksliai įvardintos įstatyme.
Dėl apmokėjimo už darbą mokykloje
71 straipsnio 5 dalis nustato, kad algas nevalstybinių mokyklų darbuotojams nustato steigėjas
Tokia nuostata:
1) neatitinka darbo teisės, nes dėl atlyginimo yra tariamasi;
2) neatitinka įmonių teisės, nes darbo sutarčių sudarymas paprastai nėra steigėjo kompetencija;
3) ignoruoja, kad mokoma gali būti nebūtinai pagal darbo sutartis.
Siūlome panaikinti 71 straipsnio 5 dalį ir šiuo įstatymu nereguliuoti darbo apmokėjimo nevalstybinėse mokyklose arba nustatyti, kad apmokėjimas už darbą nevalstybinėse mokyklose nustatomas šalių susitarimu.
Dabartinė ir 71 straipsniu siūloma apmokėjimo už darbą valstybės ir savivaldybių mokyklose sistema remiasi pareigybinėmis kategorijomis.
Tokia sistema yra ydinga, nes:
1) neleidžia atsižvelgti į mokytojo realius sugebėjimus, o tik į turimas formalias kvalifikacijas;
2) neleidžia atsižvelgti į mokyklos materialinę padėtį (ir taip gali tapti mokyklos žlugimo priežastimi);
3) neleidžia atsižvelgti į mokytojo realų darbo krūvį (pavyzdžiui, mokinių skaičių klasėje);
4) neleidžia netgi papildomiems darbams sudaryti autorinių sutarčių, nors darbo pobūdis ir atitiktų autorinės sutarties objektą.
Mokytojai neturėtų būti valstybės tarnautojai, o atlyginimų mokytojams sistema turėtų būti gerokai lankstesnė (iš principo remtis pasiūla ir paklausa, paliekant tik kai kuriuos laikinus apribojimus).
Siūlome palaipsniui keisti atlyginimo už darbą valstybės ir savivaldybių mokyklose sistemą, pereinant prie didesnio mokyklų ūkinio savarankiškumo ir galimybės sutartimi nustatyti atlyginimus ir atitinkamai keisti 71 straipsnio bei Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas.
Dėl materialinės paramos
Projekto 72 straipsnio 1 dalis nustato, kad “profesinių ir aukštesniųjų mokyklų studentams mokamos stipendijos”.
Siūlome patikslinti 72 straipsnio 1 dalies formuluotę, nustatant, kad šiems studentams “Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti mokamos stipendijos bei skiriama materialinė parama”.
Taip pat siūlome 72 straipsnyje įtvirtinti principą, kad valstybinių ir nevalstybinių mokyklų moksleiviai ar studentai remiami vienodai.
Atkreipiame dėmesį, kad 72 straipsnio 6 ir 7 dalys yra mokesčių įstatymų, o ne šio įstatymo dalykas.
Apibendrinimas
Įstatymo projektas yra iš esmės tobulintinas, nuosekliau įtvirtinant švietimo sistemos reformą, paremtą konkurencija, decentralizacija ir privačia iniciatyva. Siūlome projektą patobulinti atsižvelgiant į pateiktas pastabas. Reikalui esant pastabas ir pasiūlymus galime pagrįsti ir detaliau.
[1] Dėl mokymo “visuotinumo” taip pat siūlome patikslinti viduriniojo ugdymo bei aukštesniųjų ir aukštojo mokslo studijų reglametavimą.
