Lietuvos laisvosios rinkos institutas nuosekliai veikia švietimo politikos srityje. Aktyviai teikti LLRI siūlymai dėl aukštojo mokslo reformos, dėl mokinio krepšelio principu paremto finansavimo bendrąjame lavinime buvo įgyvendinti. Šio darbo tikslas – rasti sprendimus ir pasiūlymus profesinio mokymo sistemai tobulinti, kad profesinis mokymas labiau atitiktų besimokančiojo asmens ir rinkos poreikius, o valstybės lėšos joje būtų naudojamos efektyviausiu būdu.
PROFESINIO MOKYMO SITUACIJA IR PROBLEMOS
Statistikos departamento duomenimis, 2008 metais Lietuvoje buvo 80 profesinių mokyklų, kuriose mokėsi beveik 44 tūkst. mokinių (vienai mokyklai vidutiniškai teko 550 mokinių). Realiai vienoje mokykloje mokosi nuo pustrečio tūkstančio iki pusantro šimto mokinių. Taip pat Lietuvoje veikia 10 darbo rinkos mokymo centrų, kurių pagrindinė veikla – teikti darbo rinkos profesinio mokymo paslaugas. Šiuo metu diskutuojama dėl profesinių mokyklų ir darbo rinkos mokymo centrų sistemų sujungimo. 2008 metais 10 tūkst. gyventojų teko 131 mokinys profesinėse mokyklose ir, pavyzdžiui, 183 studentai kolegijose ar 445 studentai universitetuose. Statistikos departamento duomenimis, 2007 m. profesiniam mokymui buvo skirta 311,1 mln. Lt valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšų (pvz., bendrajam lavinimui – 2748 mln. Lt, o aukštojo mokslo studijoms – 1162,5 mln. Lt). Tais pačiais metais profesiniame mokyme vienam besimokančiam asmeniui teko 7,1 tūkst. Lt, bendrąjame lavinime – 5,7 tūkst. Lt, o aukštojo mokslo studijose – 8 tūkst. Lt valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšų.
Profesinio mokymo sistemos problemas galima vertinti dviem aspektais: kaip nekokybišką suteikiamos paslaugos požiūriu ir kaip neefektyvų valstybės lėšų panaudojimo požiūriu.
Profesinio mokymo sistema susiduria su kokybės užtikrinimo sunkumais. Mokymas dažnai neatitinka verslo poreikių, kadangi mokymo infrastruktūra neatitinka versle naudojamų technologijų, o įmonių atstovai teigia, kad profesinio mokymo įstaigas baigusius asmenis dažnai iš naujo reikia apmokyti juos įdarbinus. Tačiau profesinis mokymas dažnai nesuteikia net tų įgūdžių, kurie nepriklauso nuo turimų technologijų. Pakankamai didelis nebaigiančių profesinių studijų mokinių skaičius – Statistikos departamento duomenimis, jei 2000 -2001 mokslo metais tokių buvo 11,8 proc., tai 2006 – 2007 mokslo metais – 15,5 proc. Viešojoje erdvėje vyraujantis neigiamas profesinio mokymo vertinimas rodo, kad profesiniam mokymuisi paskirtas ar galimas skirti laikas ir pastangos neduoda reikiamos grąžos. Visuomenėje, o ir švietimo politikoje sutinkamas požiūris, jog profesinis mokymas yra socialinės politikos dalis teikianti užimtumą didesnėje socialinėje rizikoje esantiems jaunuoliams. Didelis nebaigiančiųjų mokinių skaičius rodo, kad kartais vertinama, jog yra geriau mesti profesinį mokymą ir neturėti jokio išsilavinimo, nei rinktis profesinį išsilavinimą. Kita vertus, to priežastimi gali būti ir nepakankamas informuotumas apie galimą profesinio išsilavinimo naudą ir grąžą (jei ši nauda ir grąža iš tikrųjų egzistuoja).
Profesinis mokymas nėra vykdomas efektyviai. Pirma, neefektyviai naudojamos profesiniam mokymui skiriamos valstybės biudžeto lėšos:
§ Mokinio krepšelio principu paskirstoma tik dalis mokymo įstaigų veiklai reikalingų lėšų (mokymo ir ūkio lėšos). Kitos lėšos (lėšos investicijoms) yra skirstomos instituciniu principu, pagal Valstybės investicijų programą. Toks skirstymas yra neefektyvus, kadangi taip skiriamų lėšų dydis tiesiogiai nepriklauso nuo profesinio mokymo poreikio, t.y. besimokančių asmenų skaičiaus.
§ Valstybinės profesinio mokymo įstaigos ir privatūs profesinio mokymo teikėjai negali gauti vienodo finansavimo iš valstybės biudžeto (privatūs teikėjai gali gauti tik mokymo lėšas, bet ne ūkio ar investicijų lėšas), todėl nėra sudarytos vienodos konkurencinės sąlygos valstybinėms ir privačioms profesinio mokymo įstaigoms ar teikėjams.
§ Dubliuojasi profesinių mokyklų ir darbo rinkos mokymo centrų funkcijos – veikia dvi sistemos, kurios iš esmės vykdo tą pačią veiklą, tačiau yra valdomos skirtingų ministerijų ir joms formuojama skirtinga politika.
§ Darbo rinkoje profesinio mokymo rinka yra uždara, kadangi norintiems teikti atitinkamas paslaugas keliami įvairūs ne visada pagrįsti reikalavimai, pavyzdžiui, patirties kvalifikacinis reikalavimas. Neįmanoma į šią rinką įeiti naujiems paslaugų teikėjams, o tai padidina paslaugų kainą ir mažina konkurenciją.
Antra, neefektyviai naudojamas profesiniam mokymui skirtas valstybės turtas:
§ Investicijos į turtą skirstomos ne per mokinio krepšelį, todėl jų dydis priklauso ne tiek nuo jo naudojimo, kiek nuo mokymo įstaigų jau turimo ar neturimo turto.
§ Centralizuotai kuriami sektoriniai praktinio mokymo centrai. Toks planavimas gali nepasiteisinti kintant išorinėms ekonominėms ir demografinėms aplinkybėms.
§ Mokykloms suteikta pakankamai ribota turto valdymo ir sprendimų priėmimo teisė, todėl jos negali pakankamai operatyviai pritaikyti turimo turto prie įvairių sąlygų pasikeitimo (pavyzdžiui, susitraukti ar išsiplėsti).
§ Mokykloms nėra suteikta jų veiklos organizavimo, finansinių išteklių valdymo laisvė, o tai neleidžia mokykloms išsiskirti ir tarpusavyje konkuruoti teikiamų paslaugų pobūdžiu.
Teigiama, kad Lietuvoje per mažai žmonių renkasi profesinį mokymą ir per daug aukštojo mokslo studijas. Esą tokia padėtis neatitinka rinkos poreikių. Kaip viena svarbiausių šio reiškinio priežasčių įvardinamas pernelyg žemas profesinio mokslo prestižas. Profesinio mokymo prestižas yra įvairiapusis reiškinys, tačiau paties prestižo didinimas neturi būti politikos tikslas. Palankus įvaizdis ir pagarba profesiniam išsilavinimui turi kilti tik iš tinkamos ir efektyvios, žmonių lūkesčius atitinkančios sistemos. Kaip tik į tokius pokyčius turi būti orientuota valstybės politika.
Tiesa, teigiamos įtakos profesinio mokymo prestižui gali turėti ir labai konkretūs veiksmai, pavyzdžiui, papildomų balų konkursinėje eilėje suteikimas profesinio mokymo programą baigusiems ir darbo stažą pagal įgytą kvalifikaciją turintiems asmenims, kurie stoja į tos pačios švietimo srities Lietuvos aukštųjų mokyklų pirmosios pakopos ir vientisąsias studijas bei siekia, kad jų studijų kaina būtų apmokama Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis (1 balas suteikiamas stojantiems į universitetinių studijų programas ir 2 balai stojantiems į koleginių studijų programas).
Grėsme profesinio mokymo sistemai įvardinama demografinė padėtis – mažėjantis mokyklinio amžiaus žmonių skaičius, taigi ir pirminį profesinį mokymą galinčių pasirinkti žmonių skaičius. Kita vertus, iškreiptas proporcijas bei dėl demografinės padėties kylančias grėsmes gali kompensuoti įvykdyta aukštojo mokslo reforma. Kadangi valstybės finansuojamo aukštojo mokslo galės siekti mažiau žmonių nei iki šiol, tikėtina, kad dalis valstybės finansavimo negavusių žmonių eis mokytis į profesines mokyklas.
VALDŽIOS KETINIMAI PROFESINIO MOKYMO SISTEMOJE
2004 metais buvo reformuota profesinių mokyklų finansavimo sistema. Mokymo ir ūkio lėšos profesinio mokymo įstaigoms pradėtos skirstyti pagal mokinio krepšelio principą. Nuo 2008 metų pradžios įsigaliojo Profesinio mokymo įstatymo nauja redakcija, kuri daugiausiai dėmesio skyrė kvalifikacijų sistemos reglamentavimui. Šiuo metu Seime esantis Užimtumo rėmimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektas numato taikyti mokinio krepšelio principą finansuojant darbo rinkos profesinį mokymą (aktyvias darbo rinkos politikos priemones).
Profesinio mokymo sistemos problemas valdžia ketina spręsti tokiomis priemonėmis:
§ Profesinio mokymo infrastruktūros neatitikimą rinkoje naudojamoms technologijoms ruošiamasi taisyti atnaujinant mokymosi infrastruktūrą ją koncentruojant (pavyzdžiui, kuriant sektorinius praktinio mokymo centrus) ir skatinant jos bendrą naudojimą tarp profesinio mokymo įstaigų.
§ Nepakankamą profesijos mokytojų kvalifikaciją ruošiamasi gerinti investuojant į mokytojų kvalifikacijos tobulinimo infrastruktūrą bei ruošiant įvairias pedagogų tobulinimo ir perkvalifikavimo programas.
§ Nekonkurencingi profesijos mokytojų atlyginimai taisomi profesinėms mokykloms leidžiant šiek tiek laisvesnį finansinių išteklių naudojimą – atlyginimams leidžiant skirti pačios profesinio mokymo įstaigos uždirbtas (ne iš valstybės biudžeto gautas) lėšas.
§ Mokinių nubyrėjimą ruošiamasi taisyti bei profesinio mokymo sistemos lankstumą didinti diegiant modulinio profesinio mokymo sistemą bei taikant įvairias bendradarbiavimo su darbdaviais formas.
§ Siekiant kompensuoti mažėjantį potencialių pirminio profesinio mokymo mokinių skaičių profesinio mokymo įstaigos yra skatinamos labiau koncentruoti dėmesį į tęstinį profesinį mokymą, kuriam gerinti sąlygas ruošiamasi atnaujinant infrastruktūrą bei įdiegus modulinio profesinio mokymo sistemą.
§ Egzistuojantį profesinių mokyklų bei darbo rinkos profesinio mokymo centrų dubliavimąsi ruošiamasi panaikinti sujungiant profesinio mokymo ir darbo rinkos profesinio mokymo sistemas.
Iš esmės profesinio mokymo sistemos problemas ruošiamasi taisyti dviem pagrindinėmis priemonėmis: (1) investavimu į didelio masto infrastruktūros atnaujinimą bei (2) modulinio profesinio mokymo diegimu .
Modulis bus savarankiška iš anksto apibrėžta profesinio mokymo programos dalis. Modulis turėtų turėti apibrėžtą tikslą, būti nukreiptas į konkrečių kompetencijų įgijimą, kurias galima būtų įvertinti tam tikrais kriterijais, bei integruoti teorinį ir praktinį mokymą. Jei profesinio mokymo programos baigimas suteiks profesinę kvalifikaciją, tai modulio baigimas suteiks dalinę profesinę kvalifikaciją. Modulinis profesinis mokymas leistų mokiniui pasirinkti, ar jam iš karto baigti visą mokymo programą, ar įgijus tam tikras kompetencijas pradėti dirbti ir pratęsti mokymą vėliau. Mokinys įgis galimybę skirtingose mokyklose rinktis modulius, kurie jam reikalingiausi. Mokymo įstaigos ar įmonės galės mokiniams siūlyti mokytis tiek visą profesinio mokymo programą, tiek ir tam tikrą profesinio mokymo modulį. Valstybė pirminiame profesiniame mokyme mokiniui finansuos tokius modulius ir tokį jų skaičių, koks reikalingas tam tikrai profesinei kvalifikacijai įgyti.
Modulinio profesinio mokymo diegimas yra sveikintinas dalykas tiek, kiek jis didins profesinio mokymo sistemos lankstumą. Tiek mokiniai turės lankstesnius būdus įgyti profesinę kvalifikaciją ir pasirinkti profesinio mokymo teikėjus, tiek, tikėtina, bus sudarytos sąlygos didesniam ir įvairesniam profesinio mokymo teikėjų ratui susidaryti. Toks turėtų būti deklaruojamas modulinio mokymo pertvarkos tikslas ir pagal jį turėtų būti vertinami pasiekimai. Taip pat reikėtų įvertinti ir skiriamų lėšų proporcingumą šiai santykinai nedidelei priemonei.
Teigiamai vertintina tai, kad mokymo įstaigos skatinamos koncentruoti savo dėmesį į tęstinį profesinį mokymą, – mokyklos skatinamos kurti, teikti ir parduoti profesinės kvalifikacijos kėlimo paslaugas rinkoje. Taip pat teigiamai galima vertinti tai, kad mokymo įstaigos, kurios pretenduoja į mokymo infrastruktūros atnaujinimo lėšas, norėdamos gauti šį finansavimą turi pagrįsti, kaip jos ruošiasi finansuoti tolimesnį šiuo metu norimos įsigyti įrangos atnaujinimą.
Kita vertus, neigiamai vertintina tai, kad centralizuotai bus kuriami sektoriniai praktinio mokymo centrai ir jų kūrimui bus skirtos itin didelės lėšos. Tikėtina, kad vėliau gali būti siekiama pateisinti milžiniškas investicijas ir profesinio mokymo įstaigoms sudaryti tokias veiklos sąlygas, kurios verstų naudotis šių centrų paslaugomis, ar gali būti vykdomas kitoks centrų protekcionizmas. Be to, toks lėšų skyrimas yra centrinis planavimas, kuris gali tiek pasiteisinti, tiek ir visiškai ar iš dalies nepasiteisinti dėl įvairių išorinių sąlygų pasikeitimo. Toks planavimas yra nelankstus. Kintant išorinėms sąlygoms, jis neleidžia įvykdyti operatyvių pokyčių. Didelio masto infrastruktūros atnaujinimas vyks labai lėtai, todėl labai didelė tikimybė, jog tuo metu, kai atnaujinimas bus baigtas, įsigyta technika jau bus pasenusi ir nors ir bus naujesnė nei šiuo metu turima, bet nebeatitiks rinkoje naudojamų technologijų. Kitaip tariant, joks centrinis planavimas savo lėtu mechanizmu nesugebės operatyviai adaptuotis prie nuolatinių technologinių pokyčių rinkoje. Sektorinius praktinius mokymo centrus kurti bei ieškoti jiems lėšų turėtų pačios profesinio mokymo įstaigos vienos ar kartu su šalies įmonėmis. Tik taip galima užtikrinti, kad jų kūrimas bus ekonomiškai pagrįstas. Centrinis planavimas ekonominio pagrįstumo, racionalumo bei lėšų panaudojimo efektyvumo užtikrinti neleidžia.
Sektorinių centrų sukūrimas iš esmės apribos naujų verslo ir profesinio lavinimo mokyklų bendradarbiavimo būdus, formas ir patį poreikį. Vienintelis būdas mokykloms teikti didesnę pridėtinę vertę savo mokiniams, tai geriau žinoti ir atitikti rinkos poreikius, o tai pasiekiama bendradarbiaujant su verslu. Valstybiniai sektoriniai centrai tokį bendradarbiavimo poreikį sumažina.
Sektorinių centrų sukūrimas apsunkins profesinių mokyklų tarpusavio konkurenciją, nes reta mokykla galės konkuruoti su sektoriniu centru dėl juose daromų investicijų.
Todėl svarbu aiškiai atsakyti į klausimus, kokio dydžio investicijos turėtų būti daromos, kad turėtų kuo mažiau neigiamos įtakos; kokiais principais remiantis turėtų veikti naujieji centrai, kad maksimaliai būtų išsaugota konkurencija tarp profesinių mokyklų; kaip sudaryti sąlygas joms pasinaudoti valstybės investicijomis?
SIŪLOMI PRINCIPAI IR PRIEMONĖS
Jei nebūtų jokio profesinio mokymo valstybinio finansavimo ir reglamentavimo, profesinis mokymas būtų vykdomas tiek kokybiškai ir tokia apimtimi, kiek to reikėtų rinkai (kiek būtų pasiryžusių už jį mokėti), būdamas viena iš galimų verslo formų, būtų vykdomas efektyviai. Už profesinį mokymą mokėtų arba patys mokiniai, arba už savo darbuotojų mokymą mokėtų darbdaviai. Pavyzdžiui, jau dabar profesinis ir kitoks tęstinis mokymas, dažnai neformalus, yra realiai rinkoje pageidaujamas ir teikiamas.
Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnis numato, kad mokymas valstybinėse profesinėse mokyklose yra nemokamas. Be to, politiniame gyvenime vyrauja nuostata garantuoti pirmąją kvalifikaciją suteikiančių mokymo programų, tame tarpe ir profesinio mokymo, prieinamumą. Kaip viena iš aktyvių darbo rinkos politikos priemonių įtvirtintas bedarbių ir įspėtų apie atleidimą asmenų profesinis mokymas. Dėl šių priežasčių labai mažai tikėtina, kad galima būtų panaikinti valstybinį profesinio mokymo finansavimą. Todėl pagrindiniu tikslu išlieka sistemos, kuri suteiktų naudingiausią išsilavinimą žmogui efektyviausiai naudodama valstybės skiriamas lėšas, sukūrimas.
Siekiant kokybės ir efektyvumo aukštąjame moksle šiais metais buvo priimtas naujas Mokslo ir studijų įstatymas, numatantis aukštojo mokslo sistemos pertvarką. Dėl šios priežasties, jei profesinio mokymo sistemoje norima siekti tų pačių tikslų, t.y. kokybės ir efektyvumo, tikslinga profesinio mokymo sistemoje taikyti tokius pat pertvarkos principus ir priemones, kokias nutarta taikyti aukštąjame moksle.
Visiškai skaidrus ir aiškus profesinio mokymo finansavimas bei profesinio mokymo įstaigų savarankiškumas yra tikslingos ir tinkamos priemonės kokybiškesniam ir efektyvesniam profesiniam mokymui išsivystyti. Skaidriausias galimas finansavimas vyksta, kai mokymo įstaiga savo paslaugas teikia rinkoje. Todėl, jei priimamas sprendimas profesinį mokymą finansuoti iš valstybės biudžeto, jokia dalis valstybinio finansavimo neturėtų mokymo įstaigų pasiekti tiesiogiai, bet tik finansuojant atitinkamų paslaugų pirkimą, kai paslaugos teikėją renkasi tiesioginis profesinio mokymo naudos gavėjas, t.y. mokinys. Tik būdamos pakankamai laisvos priimti atitinkamus sprendimus, profesinio mokymo įstaigos gali priimti sprendimus, kurie būtų adekvatūs ir savalaikiai. Rinka ir jos poreikiai nuolat kinta, todėl profesinio mokymo sistema ir jos dalyviai turi būti kuo lankstesni tiek teikdami savo paslaugas, formuodami mokymo turinį, tiek organizuodami savo veiklą.
SKAIDRUS IR AIŠKUS PROFESINIO MOKYMO FINANSAVIMAS
Finansavimas iš valstybės biudžeto – tik krepšelio principu
Visiškai skaidrus ir aiškus valstybinis profesinio mokymo finansavimas bus tik tada, kaip profesinio mokymo įstaigų valstybinis finansavimas priklausys tik nuo joje mokomų žmonių skaičiaus (mokinio krepšelio dydžiui priklausant nuo programos pobūdžio). Kitaip tariant, jei profesinio mokymo įstaigos negalės gauti valstybės biudžeto lėšų, paskirstomų ne per mokinio krepšelį. Tiek pirminis, tiek darbo rinkos profesinis mokymas turi būti finansuojami pagal mokinio krepšelio principą, kuris apimtų visas valstybinio finansavimo profesiniam mokymui lėšas, t.y. tai, kas šiuo metu įvardinama mokymo, ūkio ir investicijų lėšomis (šiuo metu valstybinės mokymo įstaigos mokinio krepšelio principu gauna lėšas mokymui ir ūkiui). Tiek pirminiame, tiek darbo rinkos profesiniame mokyme mokymo programos ar modulių (dalinių profesinio mokymo programų) teikėją ar teikėjus turėtų pasirinkti tik pats mokinys (priešingai, nei, pavyzdžiui, dabar, kai darbo rinkos profesinio mokymo teikėjas parenkamas konkurso būdu). Profesinio mokymo įstaigų neturėtų pasiekti valstybės finansavimo lėšos, paskirstomos ne per mokinio krepšelį. Jokia finansavimo dalis negali būti perskirstoma tarp mokymo įstaigų. Profesinio mokymo įstaigoms turi būti palikta laisvė naudoti valstybės finansavimo lėšas savo nuožiūra (turi būti atsisakyta finansavimą skirstyti į tikslines dalis) bei galimybė jas taupyti (kaupti).
Kaip mokiniams paskirstyti krepšelius?
Galima teigti, kad šiuo metu pirminis profesinis mokymas yra finansuojamas neribotai. Labai retai profesinio mokymo įstaigos daro mokinių atranką per priėmimą ir dažniausiai į valstybės finansuojamas vietas priima visus norinčius, kurie į šias vietas gali pretenduoti. Taip profesinis mokymas tampa neribota gėrybe, o kone kiekviena neribota gėrybė nėra pernelyg vertinama.
Privalo būti priimtas politinis sprendimas, kokiais principais galėtų būti apribotas ar neribotas valstybinis pirminio profesinio mokymo finansavimas. Kitaip tariant, turi būti pasirinkta viena iš dviejų alternatyvų:
(1) valstybės finansuojamas pirminis profesinis mokymas teikiamas visiems to norintiems ir neturintiems pirmosios kvalifikacijos;
(2) valstybės finansuojamų pirminio profesinio mokymo vietų skaičius yra ribotas.
Papildomai, jei būtų ribojamas valstybės finansuojamų profesinio mokymo vietų skaičius, tikslinga nuspręsti, kokiais principais jis ribojamas (pvz., tam tikras santykis su valstybės finansuojamomis aukštojo mokslo studijų vietomis ar pan.), ir kokiais principais ribotas valstybės finansuojamų vietų skaičius paskirstomas mokiniams (pagal pažangumą ar pagal šeimos turto ir pajamų lygį, ar kokiu kitu būdu).
Pasirinkus bet kurią iš aukščiau pateiktų alternatyvų, turėtų būti atsisakyta išankstinio valstybės finansuojamų profesinio mokymo vietų paskirstymo tarp profesinio mokymo įstaigų. Šiandien profesinio mokymo pasiūlą formuoja – nustato, kiek kokia profesinio mokymo įstaiga gali mokyti mokinių valstybės finansuojamose profesinio mokymo vietose – apskričių profesinio mokymo tarybos. Tikslinga atsisakyti profesinio mokymo teikėjų paraiškų į valstybės finansuojamas profesinio mokymo programas pirmajai kvalifikacijai įgyti vertinimo apskričių profesinio mokymo tarybose. Norėdamos parodyti savo programų patrauklumą bei atitikimą rinkos poreikiams ir taip pritraukti mokinius, profesinio mokymo įstaigos pačios ar kartu su socialiniais partneriais turėtų vykdyti profesinio mokymo programų ir profesinio mokymo apimčių poreikio analizę bei įrodyti potencialiems mokiniams, kad mokslai būtent jų mokykloje duos mokiniui daugiausia naudos ir geriausias darbo perspektyvas. Pasiūlą turi formuoti paslaugos teikėjai – profesinio mokymo įstaigos.
Bedarbių ir įspėtų apie atleidimą asmenų profesinio mokymo atveju taip pat reikalingi aiškiai įvardinti principai, nusakantys, kada bedarbis ar įspėtas apie atleidimą asmuo gali ar negali, kaip dažnai gali dalyvauti aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse (valstybės finansuojamame tęstiniame profesiniame mokyme).
Kur mokinys galėtų atsinešti krepšelį?
Jei bus adekvačiai įgyvendinta profesinio mokymo modulizacija, kiekvienas reikalavimus atitinkantis suinteresuotas asmuo (profesinio mokymo įstaiga, įmonė ir pan.) turėtų galėti teikti pirminio ar darbo rinkos profesinio mokymo paslaugas ir vienodomis sąlygomis konkuruoti dėl mokinių ir, tuo pačiu, dėl valstybinio finansavimo. Interesą teikti profesinio mokymo paslaugas gali turėti tiek valstybinės ar privačios mokymo įstaigos (ne tik profesinio mokymo, bet ir bendrojo lavinimo mokyklos, kolegijos ar universitetai), tiek įmonės, įmonių mokymo centrai ar personalo mokymo įmonės, kad gautų papildomų pajamų, ar kad paruoštų jų pageidavimus atitinkančius darbuotojus. Jei visiems įmanomiems profesinio mokymo teikėjams bus sudarytos visiškai vienodos konkurencinės sąlygos, ilgainiui mokinius pas save pritrauks tik tos mokyklos, kurios siūlys geriausias paslaugas. Tokiu atveju, profesinio mokymo sistema gali būti labai gyvybinga, o paslaugų kokybė aukšta net jeigu joje bus ir nedaug tikrų profesinių mokyklų, o greta jų profesinį lavinimą teiktų, pavyzdžiui, įmonės, įmonių mokymo centrai ar personalo mokymo įmonės. Siekiant didinti konkurenciją tarp galimų profesinio mokymo teikėjų, tikslinga sudaryti tokias sąlygas, kurios neapsunkintų naujų galimų profesinio mokymo teikėjų atėjimo į profesinio mokymo teikimo rinką – reikalavimai mokymo licencijai privalo būti aiškūs, skaidrūs, nediskriminuojantys ir nereikalaujantys didelių pradinių investicijų.
Turėtų būti sudarytos kuo paprastesnės sąlygos formalizuoti profesinius įgūdžius, įgytus darbo metu. Kitaip tariant, žmonėms taip pat turi būti sudarytos sąlygos neformaliai mokytis darbo vietoje, o profesinio mokymo įstaigoje tik formaliai pasitvirtinti (egzaminu ar panašiu būdu) atitinkamą kvalifikaciją ar jos dalį.
SAVARANKIŠKOS PROFESINIO MOKYMO ĮSTAIGOS
Savarankiškos profesinio mokymo įstaigos bus tik tada, kai bus atsisakyta daugelio administracinių ribojimų, susijusių su veiklos organizavimu ir veiklos vykdymu. Taip pat verta pastebėti, kad egzistuojanti mokytojų darbo užmokesčio priklausomybė nuo kvalifikacijos, iš principo prieštarauja finansavimo pagal mokinio krepšelį principui. Pavyzdžiui, gali susidaryti padėtis, kad mokymo įstaiga nepritraukia tiek mokinių, kad galėtų apmokėti pagal atitinkamus teisės aktus numatytų atlyginimų mokytojams. Profesinio mokymo įstaigoms turi būti leista nusistatyti savo struktūrą, vidaus darbo aplinką, darbuotojų skaičių, jų teises, pareigas ir darbo apmokėjimo sąlygas, pareigybių reikalavimus, konkursų pareigoms eiti organizavimo ir darbuotojų atestavimo tvarką.
Profesinio mokymo įstaigoms turi būti leista valdyti, naudoti turtą ir disponuoti juo taip, kaip tai aukštųjų mokyklų atveju numatyta Mokslo ir studijų įstatyme. Turtas tėra priemonė naudojama tikslams – profesiniam mokymui – vykdyti, todėl turtu turi būti laisvai naudojamasi, kad kuo lengviau ir savu laiku būtų pasiekti atitinkami tikslai. Mokymo įstaigoms taip pat turi būti leista gauti pajamų iš bet kokios kitos ūkinės komercinės veiklos, kuri nėra draudžiama įstatymu.
Mokykloms turi būti sudaryta formalaus profesinio mokymo turinio formavimo laisvė. Ši laisvė turi leisti mokyklos kurti naujas, lanksčias ar kuo įvairesnes formalaus mokymo programas ar modulius, siūlyti lanksčias ir įvairias mokymosi proceso organizavimo formas. Taip būtų sudarytos sąlygos produktų įvairovei ir didesnei jų tarpusavio konkurencijai. Mokymosi programų ir modulių turinį pernelyg reglamentuojant, mokykloms dažnai nelieka būdų, kaip jos galėtų prisitaikyti prie savo klientų poreikių ar išsiskirti iš kitų mokyklų tarpo. Rinkos poreikiai yra ypač nenuspėjami, todėl mokyklos turi turėti galimybę prie šių poreikių prisitaikyti.
Leidus mokymo turinio formavimo laisvę, tikslinga sudaryti sąlygas ir profesinio mokymosi rezultatų vertinimo standartų ar vertintojų konkurencijai.
Tikėtina, kad turėdamos pakankamą laisvę bei norėdamos pritraukti kuo daugiau mokinių, profesinio mokymo įstaigos sieks kuo daugiau bendradarbiauti su verslo įmonėmis tiek tiriant darbo rinkos poreikius, tiek formuojant mokymo turinį, tiek vykdant mokymo procesą.
Profesinio mokymo įstaigas finansuojant tik mokinio krepšelio principu ir suteikus joms savarankiškumą, būtina kartu numatyti ir jų bankroto ar likvidavimo galimybę. Kitaip tariant, turi būti numatyta, kokioms sąlygoms esant, ir kokiu būdu bus uždaromos tos mokyklos, kurios nesugebės pritraukti pakankamai mokinių.
KITOS PRIEMONĖS
Šiuo metu net aukštojo mokslo studijos vertinamos ne kaip siekiamybė, bet kaip savaime suprantamas dalykas, net nereikalaujantis išskirtinių gabumų ar pastangų. Dėl šios priežasties profesinis išsilavinimas, kaip tam tikra universitetinio išsilavinimo alternatyva, nėra vertinama kaip pakankamai geidžiamas ar siektinas. Įvykdžius aukštojo mokslo reformą sumažėjo valstybės finansuojamų aukštojo mokslo vietų skaičius. Šių vietų skaičiaus sumažinimas gali lemti tai, kad daugiau žmonių ateis į profesinį mokymą.
Pertvarkius profesinio mokymo finansavimo sistemą pagal siūlomus principus ir kartu suteikus joms didesnę laisvę priimant įvairius sprendimus, mokymo įstaigos bus priverstos vystyti savo verslumą, kad išgyventų ar klestėtų. Norėdamos pritraukti kuo daugiau mokinių, jos pačios dės daugiau pastangų siekiant padidinti profesinio mokymo prestižą. Pavyzdžiui, bendradarbiaus su gretimomis bendrojo ugdymo mokyklomis, kad profesinio mokymo įstaigose vyktų bendrojo lavinimo darbų pamokos, bendradarbiaus su verslo atstovais ir bendrojo lavinimo mokyklomis organizuojant moksleivių ekskursijas į gamyklas, informuos moksleivius ir jų tėvus apie profesinį mokymą ir perspektyvas įgijus profesinį išsilavinimą.
Tam, kad profesinis mokymas galėtų suteikti daugiau grąžos potencialiems ar esamiems darbuotojams, tikslinga naikinti ar mažinti verslo reguliavimus, ypač darbo rinkos reguliavimus. Tai yra, darbo rinkos reguliavimai, ypač tie, kurie didina darbo vietos kainą, mažina potencialių mokinių paskatas investuoti į profesinį mokymą.
APIBENDRINIMAS
Visiškai skaidrus ir aiškus finansavimas bei mokymo įstaigų savarankiškumas kurs vidinę motyvaciją gerinti savo veiklą, nes tik kokybiškas paslaugas teikianti mokymo įstaiga galės išsilaikyti – pritraukti mokinius – ir nebūti uždaryta. Mokinio krepšeliui apimant mokymo, ūkio ir investicijoms reikalingas lėšas bus pritraukti įvairūs nauji profesinio mokymo teikėjai, o tai taip pat didins konkurenciją tarp mokymo teikėjų. Kita vertus, negalėdamos kitaip nei tik per mokinio krepšelį gauti valstybės finansavimo mokymo įstaigos, kurios nesugebėtų pritraukti pakankamai mokinių ar finansavimo iš verslo, būtų priverstos užsidaryti. Taip nebūtų valstybės lėšomis finansuojamos tos mokymo įstaigos, kurių iš tikrųjų rinkai nereikia.
Įgyvendinus siūlomas priemones – įdiegus profesinio mokymo įstaigų finansavimą vien tik mokinio krepšelio principu bei padarius mokymo įstaigas savarankiškas – profesinio mokymo įstaigos veiktų kaip savarankiški rinkos subjektai, todėl siekiant tolimesnio jų efektyvumo didinimo tikslinga numatyti ir palaipsninį jų privatizavimą.
Šiame darbe pateikiami profesinio mokymo pertvarkos principai ir priemonės leidžia daug nuosekliau, nei tai yra šiuo metu, išpildyti du dabartiniame profesinio mokymo įstatyme įtvirtintus principus – kontekstualumo ir veiksmingumo.
Pagal kontekstualumo principą, profesinio mokymo sistema turi būti glaudžiai susieta su šalies ūkio, socialinės, kultūrinės raidos kontekstu, kartu su juo atsinaujinti ir atitikti nuolat kintančius darbo rinkos poreikius. Tačiau profesinio mokymo sistema galės laiku atsinaujinti ir atitikti nuolat kintančius darbo rinkos poreikius tik tada, jei ji pati dalyvaus rinkoje ir bus rinkos dalis. Tai yra, jei visos profesinio mokymo įstaigos savo veiklą vykdys rinkoje vienodomis sąlygomis su kitais esamais ar galimais rinkos dalyviais. Mokymo įstaigos sėkminga veikla ar veiklos nutraukimas turi priklausyti nuo to, ar sėkmingai, ar nesėkmingai mokymo įstaiga atitinka rinkos poreikius – sugeba pritraukti mokinius ar paslaugų užsakovus. Nuosekliai laikantis šio principo, ilgainiui turėtų būti atsisakyta valstybių profesinio mokymo įstaigų ir profesinį mokymą galėtų teikti tik privačios mokymo įstaigos ar privatūs subjektai (privačios mokymo įstaigos, įmonės, įmonių mokymo centrai ir pan.). Iš visų švietimo pakopų, profesinis mokymas yra labiausiai susijęs su rinkos poreikiais, todėl ir į rinką jis turi būti įsitraukęs labiausiai. Nuosekliai įgyvendinus kontekstualumo principą aktyvus valstybės vaidmuo turėtų sunykti arba įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, arba, esant dabartiniam politiniam nusistatymui, apsiriboti asmenų, turinčių teisę į valstybės finansavimą, profesinio mokymo finansavimu.
Pagal veiksmingumo principą, profesinio mokymo sistema turi sumaniai ir taupiai naudodama turimus išteklius remtis veiksminga vadyba – tinkamais ir kartu su socialiniais partneriais laiku priimamais sprendimais siekti gerų profesinio mokymo rezultatų. Tačiau kiekvienai atskirai mokyklai veiksmingiausius sprendimus – sumanų ir taupų išteklių naudojimą ar tinkamus ir tinkamu laiku priimamus sprendimus – galima priimti tik tada, jei pati mokykla, viena ar konsultuodamasi su socialiniais partneriais, gali priimti visus esminius jos veiklą liečiančius sprendimus. Darbo rinkoje reikalingi įgūdžiai yra labai skirtingi ir nuolat kintantys. Iš profesinį mokymą kuruojančių valstybės tarnautojų negalima tikėtis, jog jie gali žinoti visus verslo poreikius ir nuspėti tų poreikių pokyčius. Jei jie tą galėtų daryti (tiksliai nuspėti verslo poreikius ir jų pokyčius), juos jau seniai už milžiniškus pinigus būtų pasamdęs verslas. „Iš viršaus“ nuleidžiami biurokratizuoti sprendimai dažniausiai būna pavėluoti, pernelyg bendri ir negali atsižvelgti į kiekvienos atskiros mokyklos situacijos specifiką.
PASIŪLYMAI
§ Turi būti apsispręsta dėl profesinio mokymo apimties:
· ar profesinis mokymas yra finansuojamas iš valstybės biudžeto visiems asmenims neturintiems pirmosios kvalifikacijos;
· ar valstybės finansuojamų vietų skaičius yra ribojamas. Jei būtų nuspręsta valstybės finansuojamų vietų skaičių riboti, turi būti nuspręsta, kokiais principais remiantis tai įgyvendinama.
§ Profesinį mokymą – tiek pirminį, tiek darbo rinkos (aktyvias darbo rinkos politikos priemones) – iš valstybės biudžeto finansuoti tikro mokinio krepšelio principu, kuris apimtų visas šiuo metu iš valstybės biudžeto galimas gauti lėšas – mokymo, ūkio lėšas ir lėšas investicijoms. Profesinio mokymo įstaigų neturi pasiekti jokios kitos valstybės biudžeto lėšos. Vieną mokinio krepšelio metodiką taikyti pirminiam ir darbo rinkos (aktyvioms darbo rinkos politikos priemonėms) profesiniam mokymui.
§ Nustatyti, kad tiek pirminiame, tiek darbo rinkos (aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse) profesiniame mokyme mokinys, turintis valstybės finansavimą, pats renkasi profesinio mokymo programą ar savarankišką jos dalį (modulį) bei jos teikėją.
§ Atsisakyti profesinio mokymo teikėjų paraiškų į valstybės finansuojamas profesinio mokymo programas pirmajai kvalifikacijai įgyti vertinimo apskričių profesinio mokymo tarybose.
§ Panaikinti kliūtis, kad į profesinio mokymo paslaugų teikimą galėtų įsitraukti kuo platesnis teikėjų skaičius, kad šios institucijos gautų pilną mokinio krepšelį.
§ Panaikinti valstybinio finansavimo skirstymą į tikslines dalis ir leisti pačioms profesinio mokymo įstaigoms spręsti dėl šio finansavimo panaudojimo. Leisti mokymo įstaigoms taupyti (kaupti) valstybės finansavimo lėšas. Neperskirstyti tarp mokymo įstaigų joms turinčių tekti mokinio krepšelio lėšų.
§ Nustatyti, kada ir kaip dažnai bedarbis ar įspėtas apie atleidimą asmuo gali dalyvauti valstybės finansuojamame darbo rinkos profesiniame mokyme (aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse).
§ Leisti valstybinėms profesinio mokymo įstaigoms pačioms nusistatyti savo struktūrą, vidaus darbo aplinką, darbuotojų skaičių, jų teises, pareigas ir darbo apmokėjimo sąlygas, pareigybių reikalavimus, konkursų pareigoms eiti organizavimo ir darbuotojų atestavimo tvarką.
§ Leisti profesinio mokymo įstaigoms valdyti, naudoti turtą ir disponuoti juo taip, kaip tai aukštųjų mokyklų atveju numatyta Mokslo ir studijų įstatyme.
§ Leisti profesinio mokymo įstaigoms gauti pajamų iš bet kokios kitos ūkinės komercinės veiklos, kuri nėra draudžiama įstatymu.
§ Leisti profesinio mokymo įstaigoms rengti ir tvirtinti teisės aktų reikalavimus atitinkančias formalaus profesinio mokymo programas.
