Komentaras publikuotas žurnale „Veidas”. Publikuoti galima tik su leidėjo sutikimu.
Rugsėjis visada atneša naujovių – naujus mokslo metus moksleiviams, naujo gyvenimo pradžią pirmakursiams ir eilines švietimo reformas. Šiemet po reformų Švietimo ir mokslo ministerija į savo rankas sutelks dar daugiau kontrolės, o pasirinkimo laisvė mokiniams ir jų tėvams mažės. Kaip tai paveiks mokslo kokybę?
Anot švietimo ministro, norint siekti geresnių rezultatų mokyklos turi labiau specializuotis. Pati specializacija yra gerai, tačiau gana vienapusiškai norima skatinti tik technologinio ir gamtamokslio profilio dalykus pasirenkančius moksleivius. Taip pat iš švietimo ministro lūpų ne kartą nuskambėjo, kad mokiniai dažniau turėtų rinktis tiksliųjų, o ne socialinių mokslų studijas. Taip, šiuo metu tikrai populiaresnės teisės ir vadybos studijos, o mažiau žmonių renkasi biochemiją ar puslaidininkių fiziką. Tik ar ministerijos pastangos sureguliuoti moksleivių pasirinkimus gali būti sėkmingos?
Viena iš ministerijos priemonių, turinčių paskatinti moksleivius rimčiau pagalvoti apie tiksliųjų mokslų studijas – nuo 2016 metų įvedamas privalomas valstybinis matematikos brandos egzaminas. Verta priminti, kad dešimtos klasės pabaigoje visi mokiniai laiko pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą (PUPP). PUPP iš esmės yra tas pats brandos egzaminas, nuo kurio neišsisuka nei vienas mokinys. Dešimt metų mokyklos suole ir vieno privalomo egzamino turėtų visiškai pakakti įgyti elementarias matematikos žinias ir nuspręsti savo ateitį sieti su tiksliaisiais mokslais. O jei dešimties metų negana, ar papildomi du metai ir dar vienas privalomas egzaminas gali iš esmės pakeisti situaciją? Vargu, ar gąsdinimas dar vienu privalomu egzaminu padės pritraukti daugiau mokinių į tiksliųjų mokslų specialybes. Nepadės dar ir todėl, kad nėra numatyta didinti matematikos pamokų skaičių ar papildomai kelti matematikos mokytojų kompetenciją, kas padėtų geriau pasiruošti šiam egzaminui.
Siekdama specializacijos, Švietimo ir mokslo ministerija siūlo ir kitas priemones, pavyzdžiui, ketinama mokyklose įrengti laboratorijas ir leisti mokiniams jau mokyklose paragauti tyrėjo darbo. Taip pat siūloma apjungti kai kurias pagrindinio lavinimo ir profesines mokyklas ir suteikti moksleiviams galimybę baigiant mokyklą iš karto įgyti profesiją. O vienas iš realių pavyzdžių, rodančių, kad specializuotis nori ir patys moksleiviai, šiemetinis konkursas į informacinių technologijų specialybę Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centre – į 25 vietas stojo net 300 moksleivių. Tačiau, kodėl panašios galimybės specializuotis nėra numatytos humanitarinius ar socialinius mokslus norintiems studijuoti moksleiviams? Pastariesiems, reikia pripažinti, tiesiog nepasisekė. Iki pat dvyliktos klasės pabaigos jie ruošis matematikos egzaminui, kurio jiems nereikės nei stojant į universitetą, nei ateityje. O gerą tiksliųjų mokslų specialistą paruošti iš moksleivio, kuris savo noru nebūtų rinkęsis laikyti matematikos egzamino, tikrai sunku.
Švietimo ministerija, atrodo, pasiryžo spręsti už pačius mokinius ir vadovaujasi principu, jog jei žmonėms suteikiama pasirinkimo laisvė, jie pasirenka neteisingai. Tą rodo ir noras panaikinti moksleivio krepšelius.
Kas yra moksleivio krepšelis? Tai tėvų ir mokinių teisė atiduoti krepšelio lėšas toms mokykloms, kurios, jų nuomone, geriausios ir taip kontroliuoti švietimo paslaugų kokybę. Vietoje to, siūloma kurti pedagogikos institutą, kuris vertintų mokyklų teikiamų žinių kokybę bei sudarinėtų standartizuotas bendrojo lavinimo programas. Tarp Pedagogikos instituto numatomų funkcijų būtų mokyklos direktorių kvalifikacijos vertinimas ir kėlimas. Kaip teigiama, direktoriai, neužtikrinantys kokybiškų mokslų savo mokyklose, būtų keičiami. Taigi tėvų ir moksleivių pasirinkimu užtikrinamą kokybę siūloma keisti biurokratiniu, instituciniu kontrolės metodu. Toks kontrolės metodas į švietimo sistemą atneš neskaidrumo ir nelankstumo. Kas gali pasakyti, kad kvalifikacijos kėlimo kursai nepavirs eiliniu valdininkų pobūviu? O mokyklų direktoriai nebus labiau skatinami įsiteikti jų mokyklas prižiūrintiems valdininkams, nei rūpintis, kad į jų mokyklas norėtų eiti geriausi moksleiviai? Ką ir kalbėti apie finansinę naštą valstybei, kurią sukurs dar vienos institucijos ir jos darbuotojų išlaikymas.
Krepšelio sistema efektyvi dėl to, kad kai mokykloms skiriami pinigai keliauja paskui mokinius, mokyklos siekia pritraukti kuo daugiau moksleivių ir išlaikyti tuos, kurie jose jau mokosi. Savo vaikų ateitimi susirūpinę tėvai dėl to ieško geriausių mokyklų, o mokyklos konkuruoja bandydamos užtikrinti, kad jų mokinių pasiekimai būtų kuo geresni. Ši sistema veikia, o jos efektyvumą parodo tai, kad ten, kur didesnis mokyklų pasirinkimas, galima tikėtis ir aukštesnių pasiekimų.
Pavyzdžiui, mokinių matematinio ir gamtamokslio raštingumo bei skaitymo sugebėjimai Vilniuje svyruoja daug labiau negu kaimo mokyklose. Tarptautinio PISA tyrimo duomenimis, 2012 metais matematinis raštingumas sostinėje buvo įvertintas nuo 402 iki 529 balų. Kaimo mokyklose mokinių žinios buvo įvertintos nuo 440 iki 452 balų. Kitaip tariant, Vilniuje yra mokyklų, kurios sugeba moksleivius paruošti tiek daug geriau, tiek daug prasčiau negu kaimo mokyklos, o kaimo mokyklose moksleivių žinių vidurkis svyruoja daug mažiau, tačiau yra stabiliai – žemesnis nei sostinėje. Tai natūrali situacija, kai geriausi moksleiviai eina į geriausias mokyklas, o tos mokyklos, gaunančios daugiau mokinio krepšelio lėšų, turi galimybę dar labiau didinti savo paslaugų kokybę ir pritraukti geriausius mokytojus. Prasčiausios mokyklos, kurios nepritraukia motyvuotų moksleivių, yra skatinamos pasitempti ir keisti savo mokymo metodus. Dabar visiškai atsisakius „pinigai paskui mokinį“ principo sumažėtų paskatos pasistiepti toms mokykloms, kurios šiame ar pagal kitus tyrimus pasirodė prasčiau, nors visiškai akivaizdu, korių mokyklų pavyzdžiu joms sekti ir į ką lygiuotis.
Šiuolaikinėje žinių ekonomikoje darbuotojams reikalingi įgūdžiai keičiasi beprotišku greičiu. Tai turėtų atsispindėti lanksčioje, konkurencingoje švietimo sistemoje, leidžiančioje didesnę specializaciją ir greičiau išryškinančioje, kurie mokymo metodai sėkmingi. Galimybė laisvai rinktis, kuriems egzaminams ruoštis, lanksčios mokymo programos ir konkurencija tarp mokyklų labiau atitinka nuotaikas rinkoje nei didelis ir nerangus, standartizuotas, biurokratinių institucijų kontroliuojamas planas.
Žinių ekonomika centrinio planavimo būdais nesukuriama, nes joks planas negali aprėpti dabartinės rinkos dinamiškumo.
