Publikuoti galima tik su leidėjo sutikimu.
Problemos švietimo srityje akivaizdžios. Nors esame trečia valstybė Europos Sąjungoje pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių, darbdaviai negali rasti tinkamus įgūdžius ir žinias turinčių darbuotojų. Tarptautiniai tyrimai, vertinantys moksleivių žinias, rodo, kad lietuvius lenkia tiek Lenkijos, tiek Latvijos ir Estijos moksleiviai.
Švietimo ir mokslo ministerija nusprendė, kad šių problemų priežastis – per didelė laisvė mokiniams rinktis, ką ir kaip jie nori mokytis, ir per maža mokyklų ir universitetų kontrolė. Ministerija pažėrė seriją naujų priemonių, kuriomis tikimasi šias problemas išspręsti. Naujovių yra ir siūlomoje Mokslo ir studijų įstatymo redakcijoje. Tik ar jos išgelbės šlubuojančią švietimo sistemą?
Pirma, nuo 2016 metų visi moksleiviai dvyliktoje klasėje privalės laikyti matematikos egzaminą, o galimybių rinktis dalykus, kurie moksleiviams sekasi geriausiai, mažės. Net ir apie humanitarinius mokslus svajojantys moksleiviai, kurie su matematika susidurs tik tada, kai reikės sumokėti už sunaudotą vandenį ir elektrą, privalės iki dvyliktos klasės rengtis matematikos brandos egzaminui. Jį išlaikyti bus būtina, norint įstoti į valstybės finansuojamą vietą bet kokioje specialybėje. Įvedus privalomą matematikos egzaminą tikimasi daugiau moksleivių paskatinti rinktis tiksliuosius mokslus, kurių specialistų dabar trūksta. Švietimo ministras taip pat užsiminė, kad ketvirtos, šeštos ir aštuntos klasės mokslo metų pabaigoje visi moksleiviai turės laikyti standartizuotus testus, pagal kuriuos bus vertinami mokyklos pasiekimai.
Manote, kad moksleiviams mokykla turėtų padėti atrasti, kokiuose dalykuose jie stiprūs ir kas juos domina labiausiai? Kad žmonės skirtingi ir turi skirtingus gebėjimus? Deja, dabartinės švietimo sistemos reformatoriai elgiasi kaip batsiuviai, kurie mano, kad visus batus galima pasiūti pagal vieną kurpalių. Mokiniai raginami daugiausia pastangų ir laiko skirti tiems dalykams, kurie jiems nesiseka ir kurie jiems neįdomūs. Be to mokiniai neturi beveik jokių galimybių bent vasaros metu susirasti darbą ir pažiūrėti, kokie yra realūs darbdavių lūkesčiai. Juk pamačius, ką iš tikro nuo ryto iki vakaro veikia skirtingų profesijų atstovai, būtų lengviau įsivaizduoti savo būsimą karjerą. Galbūt dėl to, kai ateina laikas rinktis, kur stoti, prieš tai jokio pasirinkimo teisės neturėję moksleiviai stoja į tas specialybes, kurios tiesiog populiariausios ar reikalauja mažiau darbo.
Antra, keičiama mokyklų vadovų skyrimo tvarka. Iki šiol mokyklų direktoriai buvo renkami dviem etapais. Pirmajame nepriklausomi ekspertai įvertindavo kandidatų kvalifikaciją, o tada antrajame vadovų skyrimo etape buvo balsuojama dėl kandidatų. Balsavime net 40 proc. balsų turėjo mokyklos bendruomenė – mokytojai, mokiniai ir tėvai. Pagal naują tvarką kandidatus vertins du savivaldybės skirti komisijos nariai, iš kurių vienas bus deleguojamas atitinkamos švietimo įstaigos ar vadovų asociacijos. Dar du komisijos narius atsiųs pati ministerija. Mokyklos taryba tegalės deleguoti tris narius į konkurso komisijos posėdį ir tik stebėtojų teisėmis (!). Taigi visus sprendimus priims tik Švietimo ir mokslo ministerija bei savivaldybių paskirti tarnautojai. O tėvai, mokiniai ir mokytojai, kurie anksčiau turėjo beveik pusę sprendžiamojo balso, šį procesą dabar tegalės stebėti iš šalies. Moksleivių žinių kokybės užtikrinti tai niekaip nepadės. Nepadės mokyklų direktoriais tapti ir tiems, kurių švietimo vizija skirsis nuo griežto ir siauro Švietimo ir mokslo ministerijos plano ir nesvarbu, jei ji artima bus patiems mokiniams ir jų tėvams.
Trečia, Švietimo ir mokslo ministerija ketina universitetams nurodinėti, kiek ir kokių specialybių studentų jie turėtų parengti. Naujajame Mokslo ir studijų įstatyme yra numatyta, kad švietimo ministras pagal studijų kryptis nustatys minimalų valstybės finansuojamų vietų skaičių. Būsimam specialistų poreikiui planuoti bus naudojamas jau ilgą laiką kuriamas specialistų žemėlapis ir profesijų klasifikatorius. Šiems projektams skirta 10,8 mln eur (37 mln. Lt) ir jie Vyriausybės nurodyti kaip vienas didžiausių šios kadencijos prioritetų.
Tačiau ar tai nors kiek atitinka dabartinės rinkos realybę? Būsimų specialistų planavimo ir parengimo procesas tikrai nėra toks greitas ir efektyvus, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Įvertinti jų poreikį, reikalavimus tam tikrai profesijai, pagal juos sudaryti studijų programą ir ją pristatyti naujiems mokslo metams neįmanoma greičiau nei per metus. Kol studentai ją baigs, prireiks dar bent ketverių metų. Taigi pagal šį planą rinkai reikalingų specialistų parengimas truks bent penkerius metus, o kur dar keleri metai praktikos, kurios reikalauja beveik kiekvienas darbdavys…
Pokyčiai rinkoje labai greiti ir dažnai visiškai nenuspėjami – prieš penkerius metus dar tik prasidėjo nekilnojamo turto burbulo sukelta krizė, prieš kurią statybininkai uždirbdavo daugiau nei dauguma programuotojų. Prieš penkerius metus „Facebook“ ir kitais socialiniais tinklais naudojosi tik draugų ieškantys paaugliai. Dabar socialiniai tinklai tapo svarbiu marketingo ir komunikacijos kanalu. Į juos jau persikėlė ir politikų rinkiminė agitacija. Dėl to socialinio marketingo specialistai dabar yra vieni geidžiamiausių ir geriausiai apmokamų darbuotojų. Per penkerius metus rinkoje gali įvykti tokie pokyčiai, kurių niekas negali numatyti. Jei panašūs įstatymai būtų galioję jau kurį laiką, dabar rinką užplūstų pagal prieš krizę buvusį darbuotojų poreikį suplanuota statybos specialistų banga, o apie socialinio marketingo ekspertus girdėtume tik iš žinių apie kaimynines valstybes.
Gražią profesijų klasifikatoriaus ir specialistų žemėlapio idėją griauna ir tai, kad ribos tarp profesijų kuo toliau, tuo labiau nyksta, o išsilavinimo ir aukštojo mokslo svarba darbdaviams mažėja. Daugumai darbdavių svarbesnė darbuotojo patirtis ir noras mokytis, o ne jo oficialus išsilavinimas. Jei darbuotojai reikiamos patirties neturi, tačiau parodo norą mokytis, įmonės dažnai priima keletą praktikantų ir iš jų darbui pasilieka tuos, kuriems geriausiai sugeba susitvarkyti su jiems patikėtomis užduotimis. Griežto profesijų atskyrimo ir jų poreikio planavimo laikai jau praėję. Be to, valdininkų noras suplanuoti ir nustatyti, ką turi mokytis studentai ir ką kokia profesija turi veikti, parodo, kokie nepatogūs jiems yra tikri, savo svajones, tikslus ir vizijas turintys žmonės. Juk daug patogiau planus kurti su statistiniais vienetais ir idealizuotais profesionalais, o ne su žmonėmis, kurių išsilavinimas ir tikrasis darbas labai dažnai nesutampa. Kiek yra muziką kuriančių architektų, savo verslą plečiančių filologų ar keliones organizuojančių bibliotekininkų, kurie į tokius planus niekada netilptų?
Siūlomi švietimo sistemos problemų sprendimai, panašu, tik dar labiau jas pagilins ir sunaikins paskutinius pasirinkimo ir galimybių specializuotis likučius. Nors situacija darbo rinkoje nestovi vietoje ir reikalauja lankstumo bei aiškaus specializavimosi, švietimo ministras ateitį planuoja žvalgydamasis į laikus, kai mokyklų programos nesikeisdavo dešimtmečius, o valstybė nustatydavo, kur ir ką dirbs studijas tik pradėję studentai. Jei ir toliau švietimo srityje bandysime grįžti į praeitį, būsime aplenkti ryžtingai į ateitį žengiančių kaimynų.
