Šiuo metu ES ir JAV svarstoma Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystės (TPIP) sutartis yra viena naudingiausių ir reikalingiausių reformų Europai. Abu ūkiai sudaro apie pusę planetos bendrojo vidaus produkto (BVP) ir apie trečdalį pasaulinės prekybos. Nors JAV ir ES jau dabar daug prekiauja, o per kelis liberalizavimo etapus buvo sumažinti muitai, išliko netarifinių kliūčių. Paprastai tariant, prekėms tarp JAV ir ES judėti trukdo skirtingos taisyklės ir biurokratiniai kabliukai.
Vienas tokių – „parmezano“ apibrėžtis. Ką galima vadinti parmezanu – pagal atitinkamą technologiją pagamintą sūrį ar tik sūrį iš konkretaus Italijos regiono? JAV ir ES tai apibrėžiama skirtingai. Kitas klausimas – ar galėtų ES įmonės dalyvauti JAV institucijų viešuosiuose pirkimuose, pavyzdžiui, plienui įsigyti? Jei taip, ką daryti su nuo 1933 m. (!) galiojančiu teisės aktu, kuris įpareigoja JAV federalinę valdžią plieną pirkti pirmiausia iš savų gamintojų? Nemažai tokių taisyklių primena dabar juokingai atrodančius viduramžių įstatymus, tokius kaip „iš pirklio vežimo iškritusi prekė tampa kelio savininko nuosavybe“. Tačiau nejuokinga, kad dėl to visi gyvename prasčiau, nei galėtume.
Bendrijos institucijų vertinimais, dabartinių prekybos barjerų panaikinimas ir ES, ir JAV pridėtų po papildomą 0,5 proc. BVP, arba po 545 eurus, kiekvienai šeimai kasmet. Kai dalies ES šalių prieaugis balansuoja ties 1 proc., tai yra per didžiulė nauda, kad ją tiesiog ignoruotume.
Tiek JAV, tiek ES yra panašiai išsivysčiusios (tiesa, pastaroji vos skurdesnė). Gaminamos prekės vienodos, vartotojų apsaugos standartai irgi nelabai skiriasi. Daugeliu atvejų užtektų sutarti, pavyzdžiui, kad jei lietuviškas sūris atitinka Lietuvos ir ES standartus, tai kreiptis antrą kartą į JAV vartotojų apsaugos instituciją dėl leidimo pardavinėti tą patį gaminį nebereikėtų. Į šią rinką patekti būtų gerokai lengviau. Verslininkai galėtų koncentruotis į tai, kaip pagaminti kuo geresnį sūrį, o ne prarasti šimtus tūkstančių litų ir daug laiko, stengdamiesi įrodyti, kad jei lietuviškas sūris tinka prancūzams, tai bus geras ir amerikiečiams.
Apie lietuvišką sūrį užsiminiau ne veltui – mums TPIP sutartis būtų ypač naudinga. Pradedant lietuviškų maisto produktų eksportu, baigiant amerikietiškų dujų importu. Šiuo metu JAV turi daug dėl vadinamosios skalūnų revoliucijos atpigusių dujų ir jos galėtų keliauti į baigiamą statyti suskystintųjų gamtinių dujų terminalą Klaipėdoje. Tačiau eksporto į ES galimybes riboja 1938 m. JAV teisės aktas, draudžiantis tiekti energijos išteklius (išskyrus naftą), jei tai gali pakenkti nacionaliniam saugumui. Nors būdų apeiti šį reguliavimą yra, ilgalaikiam tiekimui rinkos sąlygomis užtikrinti ES ir JAV prekybos sutartis būtų didžiulis žingsnis į priekį.
TPIP susitarimas mūsų valstybei būtų labai naudingas ne tik dėl dujų. Mažos ir prekybai atviros šalys paprastai daugiausia laimi iš barjerų panaikinimo. Lietuva ir yra tokia – eksportas sudaro daugiau nei 70 proc. valstybės BVP. Toks atvirumas jokiu būdu ne grėsmė, o galimybė. Tikėtis, kad orientuodamosi tik į vietos rinką mūsų įmonės išaugs didelės ir konkurencingos, būtų pražūtinga. ES rinkos jau atvėrė galimybių mūsų verslui, o atrakintos durys į JAV bendrovėms ir žmonėms jų suteiktų dar daugiau.
Įvairiuose tyrimuose Lietuva taip pat išskiriama kaip šalis, kuri gautų daug naudos iš TPIP sutarties. Vokiečių viešosios politikos ir tyrimų centro „Bertelsmann Stiftung“ vertinimu, net ir menkai sumažėjus tarifams Lietuvos BVP pakiltų 0,58 proc. Visiškai panaikinus ES ir JAV prekybos kliūtis, mūsų valstybės BVP vienam gyventojui galėtų išaugti net 5 proc.
Taigi, pirma, laisvesnė prekyba tarp ES ir JAV yra teisingas žingsnis. Antra, jis ypač naudingas Lietuvai ekonominiu atžvilgiu. Trečia, visi gana intuityviai jaučiame, kad dėl „To, Kurio Nevalia Minėti“ Rusijoje, glaudesnis visapusiškas ES ir JAV bendradarbiavimas yra strateginis mūsų šalies interesas. Lietuvai labai svarbu, kad neatsitiktų kaip skalūnų dujų atveju, kai neatsakingos politikų kalbos daug kainavo: prarastos investicijos, neatsirado papildomas dujų šaltinis, nesukurta darbo vietų ir į biudžetą nepateko šimtai milijonų mokesčių.
Šiuo klausimu reikia teigiamos ir tvirtos Lietuvos pozicijos, būtina ją išreikšti ir jai atstovauti Bendrijos institucijose – Europos Parlamente ir Europos Komisijoje. Atviros rinkos ir sienos jau praturtino Lietuvos piliečių gyvenimus. Laikas atverti jas dar labiau.
