Daugiau nei prieš metus Sveikatos apsaugos ministerija nusprendė, kad reikia pradėti slaptai tikrinti vaistines. Inspektorius apsimestų pirkėju, paprovokuotų vaistininką, pvz., paprašytų parduoti antibiotikų be recepto, ir tada jau pultų bausti, jei vaistininkas nusižengtų. Kol kas Seimo Sveikatos reikalų komitetas sulaikė ministerijos siūlymus, nes jie nei nepagrįsti, nei įrodytas jų būtinumas. Taigi, ar tikrai reikia tokių tikrinimų? Yra mažiausiai trys priežastys, kodėl nereikia ligoniais apsimetusių tikrintojų.
Priežastis Nr. 1.
Dabartinių tikrinimo būdų pakanka nustatyti pažeidimams vaistinėse
Šiuo metu inspektoriai gali atlikti tiek planinius, tiek neplaninius tikrinimus. Inspektorius gali tikrinti vaistų kainodarą, taikomus antkainius, vaistinių prekių asortimentą ir kt. Juk nei kainodaros, nei asortimento pažeidimai nėra greitai ištaisomi ar lengvai paslepiami. Pavyzdžiui, vykdant neplaninį patikrinimą, pranešimas apie numatomą vykdyti patikrinimą gali būti nesiunčiamas. Tai reiškia, kad vaistinės apie tikrinimą sužino tik prisistačius inspektoriui. O kaip su vaistų pardavimu be recepto? Ar receptiniai vaistai išduodami be recepto galima nustatyti pagal vaistinėje paliekamus ir saugomus receptus.
Jei norima tikrinti, ar vaistinė turi pigiausią vaistą, ar jį pasiūlo, tai vėlgi tam nereikia slapto tikrinimo. Monitoriuje esančios informacijos negalima akimirksniu pakeisti pasirodžius inspektoriui. Įprastai atėjęs inspektorius gali matyti, ar monitoriaus ekrane žmogui rodoma vaistų pasiūla nuo pigiausio iki brangiausio vaisto. Apskritai pigiausiam vaistui Lietuvoje suteikiama nepagrįstai daug reikšmės. Daugumoje ES šalių vaistinėse pasiūlyti rinktis pigiausią vaistą neprivaloma arba tik rekomenduojama (pvz., Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Slovėnijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vengrijoje ir kt.).
LLRI tyrimas rodo, kad pigiausius vaistus renkasi tik apie penktadalis pirkėjų. Natūralu, kad sveikatos klausimais žmonėms kaina nėra svarbiausias veiksnys. Žmonės tiesiog renkasi įprastai naudojamus, jiems tinkamus ir efektyvius vaistus. Taigi, ar reikia slaptai tikrinti vaistines, jei patys žmonės nelinkę rinktis pigiausio vaisto?
Priežastis Nr. 2.
Nėra pagrįstas ir įrodytas slaptų tikrinimų poreikis
Pirma, priežiūros institucijos gauna labai mažai gyventojų skundų (apie 100 per metus) dėl vaistų kainų, netinkamo aptarnavimo ir kt., palyginus su aptarnautų pirkėjų skaičiumi vaistinėse. Todėl smarkiai sugriežtinti priežiūrą motyvuojant skundų skaičiumi yra nepagrįsta. Pavyzdžiui, jei kiekviena iš Lietuvoje 1380 veikiančių vaistinių per dieną aptarnautų tik po vieną klientą, turėtume apie 503 700 apsilankymų per metus. Tokiu atveju skundai sudarytų 0,02 proc. visų apsilankymų. Savaime suprantama, kad per dieną vaistinės sulaukia daugiau nei vieno kliento. Todėl realus skundų procentas nuo apsilankymų būtų kur kas mažesnis.
Antra, receptinių vaistų išdavimas be recepto Lietuvoje nėra didelė problema. Naujausias Eurobarometro tyrimas rodo, kad Lietuvoje 2013 metais tik 2 proc. gyventojų antibiotikų įsigijo be recepto ir nuo 2009 metų tokių vaistų išdavimas be recepto sumažėjo 5 proc. Kitose šalyse šis procentas kur kas didesnis. Pavyzdžiui, Rumunijoje antibiotikų be recepto įsigijo 17 proc. gyventojų, Airijoje 15 proc., Kipre 10 proc. Galiausiai, vaistų išdavimo be recepto tikrinimai visiškai neteks prasmės Lietuvoje įvedus elektroninį receptą, nes viską bus galima patikrinti per elektroninę sistemą.
Priežastis Nr. 3.
Įvedus slaptus tikrinimus būtų žengiamas didelis žingsnis atgal nuo dar 2009 metais pradėtos vykdyti geresnės verslo priežiūros reformos
Pamenate? Priežiūros institucijos turėjo tapti verslo pagalbininkėmis, o ne baudėjomis. Pradėtą reformą tęsia ir dabartinė Vyriausybė. Jos programoje numatyta, kad „priežiūros institucijos turėtų tapti pirmiausia verslo konsultantais ir tik tyčinio piktnaudžiavimo atvejais – baudėjais”. Sveikatos apsaugos ministerija nori apsukti reformą atgal.
Gerai, kad situaciją sukontroliavo Seimo Sveikatos reikalų komitetas. Dauguma Komiteto narių nepritarė slaptiems tikrinimams vaistinėse ir grąžino juos reglamentuojančius įstatymų projektus ministerijai tobulinti. Tik klausimas, kaip ministerijai pavyks juos patobulinti, jei to nesugebėjo padaryti per pusmetį? Dar svarstant įstatymo projektus Vyriausybėje, pasitarime ministerijoje su suinteresuotomis institucijomis, buvo keliami panašūs klausimai kaip ir Komitete, į kuriuos ministerija nesugebėjo atsakyti nei anksčiau, nei dabar. Belieka tik tikėtis, kad ministerija visa tai įvertinusi iš vis atsisakys savo užmojų ir kad ligoniais apsimetusių tikrintojų vaistinėse nepamatysime.
