Diskusijose dėl „Air Lituanica“ bankroto dalis žmonių teigia, kad Vyriausybė ar Savivaldybė turėjo gelbėti šią oro bendrovę ir investuoti pinigus į nuostolingos įmonės veiklą. Valdžios sektorius turėtų vykdyti komercinę veiklą net ir tuomet, kai ji nuostolinga. Esą nuostolingumas nėra toks svarbus, reikia žiūrėti plačiau, o bendrovės veiklos nauda yra kur kas platesnė, nei tik pelnas.
Tačiau bet kokios ekonominės veiklos nauda (arba žala) yra platesnė. Nauja gamykla naudinga ne tik jos gaminių pirkėjams, bet ir gamyklos darbuotojams, jų šeimoms, medžiagų tiekėjams ir biudžetui, kuriam gamykla moka mokesčius. Tačiau tai nereiškia, kad valdžia turi imtis gamyklų statybos. Išvaizdus kaimyno namas, gražiai apželdintas jo sodas ar naujas automobilis taip pat turi platesnę naudą – jie suteikia pasitenkinimo aplinkiniams, ne tik pačiam savininkui. Tik tai vėlgi nereiškia, kad už mokesčių mokėtojų pinigus reikia statyti gražius namus ar apželdinti žmonių sodus. Bitės irgi turi platesnį teigiamą poveikį – ar tai reiškia, kad vaisių ar daržovių augintojai turi bitininkams mokėti už apdulkinimo paslaugas?
Nėra praktiškai jokios žmogiškosios veiklos, kuri neturėtų platesnio poveikio. Ir jeigu tik tuo vadovaudamiesi pradėsime spręsti, kurioje naujoje srityje valdžiai reikia pradėti veikti, reikės ne tik nacionalinių oro linijų, bet ir nacionalinių namų statytojų ar maisto gamintojų. Bet kai valdžios sektorius komercinę veikloje nebesivadovauja pelno/nuostolio kriterijumi už nuostolingas paslaugas priverčiami susimokėti tie, kurie jomis nė nesinaudojo. Taigi tai, kad nauda yra platesnė, nėra joks pagrindimas, kodėl kažkokią komercinę paslaugą reikia paskelbti viešąja paslauga ir perimti valdžiai. Nauda visada yra platesnė.
Antra, nauda gal ir platesnė, bet ne visiems. Platesnė nauda niekaip neguodžia mokesčių mokėtojo, kuris savo lėšomis turi subsidijuoti kitų keliones. Tarkime, kad dėl tokių oro linijų egzistavimo į Lietuvą atskrenda daugiau turistų, kurie išleidžia pinigų, o valstybės biudžetas surenka daugiau lėšų (ar tikrai daugiau – dar klausimas, be „Air Lituanica“ yra ir kitų susisiekimo būdų). Tarkime, kad ir vietiniams patogiau skraidyti. Na ir kas? Kaip tai guodžia dirbantį ir mokesčius mokantį žmogų, pusę savo pajamų skiriantį mokesčiams, kuris neskraido lėktuvais?
Kažkam nuo to gal ir geriau. Pavyzdžiui, galimai padidėjo kažkurių įmonių pajamos. Bet tikrasis subsidijos už kitų keliones mokėtojas naudos nepajus tol, kol pats nepradės skraidyti. Taigi, platesnė nauda vieniems, o susimoka – kiti. Kai kas gali tai pavadinti solidarumu, mokesčių mokėtojas tai pavadintų neteisybe.
Trečia, platesnė ne tik nauda, bet ir žala. Jei jau plačiai vertiname, kokią naudą sukuria subsidijuojama nuostolinga oro bendrovė, gal reiktų lygiai taip pat pasvarstyti, kokią žalą sukuria mokestis, kurio dėka ši subsidija pasidarė įmanoma? Ar kokių kitų tikslų savivaldybė negalėjo dėl jos pasiekti? Nėra taip, kad valdžios sektoriaus pinigai byrėtų iš dangaus. Kiekvienas išleistas biudžeto euras turi būti iš kažkieno paimtas apmokestinant (skolinimasis tėra ateities mokesčių našta) arba atsisakant kitų biudžeto išlaidų. Jei vertiname “platesnę” naudą, būkime nuoseklūs iki galo. Įvertinkime tai, kiek savo asmeninių poreikių žmonės nepatenkino susimokėję mokesčius, ar kiek kitų galbūt daug svarbesnių biudžeto tikslų buvo nepasiekta dėl subsidijos oro linijoms.
Kartais nutinka, kad įprastų tiesų ignoravimą bandoma pridengti progresyvumu ir apvelti sudėtingumu. Teigiama, kad negalima žiūrėti taip paprastai, reikia žvelgti daug plačiau, kad viskas yra daug sudėtingiau. Bet nėra jokių priežasčių, dėl kurių net ir valdžios sektoriaus sprendimams neturėtų bųti taikomi paprasti kriterijai. „Air Lituanica“ atvejis – jokia išimtis. Valdžios sektoriui nėra ką veikti nuostolingoje komercinėje veikloje, kad ir kaip plačiai ir sudėtingai bežiūrėsi.
