Tarptautinę darbo dieną verta pašnekėti apie darbą ir su juo susijusius mitus.
Pirmasis mitas yra tas, kad svarbiausia – dirbti sunkiai. Dažnai mūsų galvose vis dar šmėžuoja darbinės vertės teorijos liekanos, kad tik jei labai sunkiai dirbsime, galime tikėtis gero rezultato. Tačiau svarbiausia yra ne darbo sunkumas, o rezultatyvumas. Dirbti reikia taip, kad pasiektumėme tikslą. Tiesa, paprastai kad sukurtume kažką, kas yra tikrai vertinga, ar atliktume svarbią užduotį iš tiesų reikia paplušėti. Tačiau vertybė yra ne pats sunkus darbas, o tai, kad jis veda prie vertingo rezultato. Jei dirbame labai sunkiai, o iš to darbo jokios naudos – tuomet darbas – jokia vertybė. Taip pat, jei yra du būdai atlikti tą pačią užduotį – vienas lengvas, kitas sunkus – rinktis lengvesnį yra protinga. Tuomet daugiau laiko ir energijos turime kitiems vertingiems dalykams.
Visa tai gali atrodyti elementaru, tačiau tai dažnai pamirštame. Skundžiamės, kad va – dirbau labai daug ir sunkiai, tačiau atlygį gavau mažą. Toks mąstymas yra apie darbo sunkumą, o ne apie rezultatus. Galvoti turėtumėme apie tai – o ką sukūrėme, kokią problemą išsprendėme, ką nuveikėme sunkiai dirbdami? Ar tai yra vertinga? O gal yra kažkas kitas, kuris padarė tą patį ir geriau, įdėdamas mažiau darbo? Kai suprasime, kad atlyginami esame ne už sunkų darbą, o už vertingą rezultatą, pasaulis nebeatrodys toks neteisingas.
Ką darome, kai mūsų netenkina atlygis už mūsų darbą? Galime piktintis, kad kažkas neįvertina mūsų sunkaus triūso, kad neteisinga, kad taip sunkiai dirbome, o tiek mažai už tai gavome. Tačiau vargu ar toks nepasitenkinimas veda prie sprendimų. Tai tėra negatyvi reakcija, kuri suparalyžiuoja. O galime imti ir pagalvoti, kaip padaryti savo darbą rezultatyvesnį? Ko imtis, kad mums sutiktų mokėti daugiau, nes darbdaviams ar klientams tapome labiau vertingi? Kaip išsiskirti iš kitų ne sunkiu darbo, o darbo rezultatais? O, galbūt, jei nėra tokių, kurie supranta jūsų darbo svarbą, laikas pačiam imtis verslo ir siūlyti savo darbo vaisius pirkėjams tiesiogiai? Kai įsisąmoniname, kad atlyginami esame ne už darbą, o už jo rezultatus, atsiveria daug daugiau kelių. Ir valdžia vietoj to, kad galvotų kaip čia verslą prispausti mokėti daugiau sunkiai dirbantiems darbuotojams, turėtų užsiimti visai kitu uždaviniu – kaip padaryti, kad kiltų žmonių darbo rezultatyvumas ir šalies ūkio produktyvumas.
Dar vienas dažnai sutinkamas mitas yra tas, kad dirba tik darbuotojai. Jų vadovai, įmonių direktoriai, savininkai ar verslininkai, jei ir dirba, tai daug mažiau. Todėl ir Tarptautinė darbo diena turi būti skirta tik tikrai dirbantiems samdomiems darbuotojams, darbo liaudžiai. Tačiau jau seniai darbas nebėra tik sunkus fizinis darbas. Kuo toliau tuo labiau fizinį darbą pakeičia intelektinis ir to tik daugės. Visi, kurie imasi verslo ar individualios veiklos, dirba ne ką mažiau nei darbuotojai, kuriuos jie samdo. Be įprastų užduočių verslo besiimantis rizikuoja savo investuotais pinigais, turi nuolatos sukti galvą, ar jo įmonės prekės ar paslaugos vis dar bus paklausios rytoj, kokį naują dalyką galima būtų siūlyti, kad nepralaimėtų kovos dėl pirkėjo. Nuolat sukti galvą tenka ne tik dėl pirkėjų, bet ir dėl įvairių mokesčių ir reguliavimų, kuriais apipintas bet kuris verslas – smulkus ar stambus. Apskritai, takoskyra tarp darbuotojų ir darbdavių šiuolaikinėje ekonomikoje turi vis mažiau prasmės. Kad ir kaip kartais politikai nori pykti ant stambių įmonių ir korporacijų, visgi ekonomikos pagrindą sudaro ne stambūs darbdaviai, o smulkios ir vidutinės įmonės. Siekiame sukurti tokį ekonominės veiklos reguliavimą, kad verslą galėtų įkurti bet kas, turintis norų, idėjų ir gebėjimų. Jei taip dar nėra, tai – reguliavimo ydos, kurias reikia naikinti.
Tas, kas vakar buvo samdomas darbuotojas, rytoj gali imtis verslo ir samdyti kitus. Žinoma, pradėti verslą nėra lengva, ypač kai be natūralių veikimo rinkoje sunkumų pasitinka ir šūsnis mokesčių ir reguliavimų. Tačiau akivaizdu, kad šiandien dažnai taip aštriai akcentuojama takoskyra tarp darbdavių ir darbuotojų daug labiau gyva politinėje erdvėje, o ne ekonomikos realybėje. O politikams ar kitiems, kuriems atrodo, kad darbuotojai sunkiai dirba, o darbdaviai tinginiauja – vertėtų patiems tapti darbdaviais. Didelė tikimybė, kad tokia nuomonė greit pasikeistų. Smagu, kad raudonosiomis ideologijomis dvelkiančio mąstymo apie išnaudotojus ir darbo liaudį lieka vis mažiau. Lietuvos gyventojai, paklausti, su kuo jiems pirmiausia asocijuojasi verslininkas, atsako, kad su rizika, išradingumu, inovacijomis ir sunkiu darbu. Šias savybes paminėjo pusė apklaustųjų šiais metais atliktoje reprezentatyvioje gyventojų apklausoje.
Trečias mitas – darbas yra nemalonus, tačiau jis yra būtinas. Žodį „darbas“ paprastai siejame su kažkuo, kas yra nemalonu, ko norėtumėme daryti mažiau, arba jei įmanoma – iš viso atsisakyti. Nepaisant to, reikia dirbti, kad gyventum. Kodėl? Paklausti, kodėl jie dirba, žmonės paprasta įvardina šias priežastis – užsidirbti pragyvenimui, noras save realizuoti, pasiekti konkretų rezultatą, tobulėti ir kt. Bet kodėl visa tai siejame su kažkuo, kas yra nenatūralu, primesta ir nemalonu?
Iš tiesų reikėtų švęsti ne darbo, o veiklos ar veiklumo dieną. Žmogus yra unikali būtybė, kuri turi gebėjimą laisvai nusistatyti savo tikslus ir pasirinkti geriausias priemones tiems tikslams pasiekti. Žmogui veikla yra natūrali, ji atveria galimybes saviraiškai, kūrybai, pasiekimams. Labai trumparegiška, jei visa tai siejame su kažkuo, ką laikome negatyviu ar nemaloniu dalyku. Švęsti reikia ne darbo kančias, o tai, kas yra nuostabu ir pozityvu. Švęsti turime mums suteiktą galimybę veikti, sutelkti savo pastangos į kažką, kas mus motyvuoja ir išpildo, kas kuria mums geresnį gyvenimą ir leidžia mums siekti ir pasiekti. Tad su Tarptautine darbo diena visus veikiančius ir kuriančius!
