Eilinį kartą diskutuojama apie progresinių mokesčių Lietuvoje įvedimą. Seime užregistruotas įstatymo projektas, pagal kurį mėnesinis atlyginimas iki maždaug 1267 eurų „į rankas” būtų apmokestinamas 15 procentų gyventojų pajamų mokesčio tarifu – kaip yra dabar, o daugiau uždirbantiems siūloma mokesčius didinti. Pajamos nuo 1267 iki 1900 eurų „į rankas” būtų apmokestinamos 16 proc. gyventojų pajamų mokesčiu, pajamos nuo 1900 iki 2533 eurų – 17 procentų, daugiau kaip 2533 eurų „į rankas” – 18 procentų mokesčiu.
Didinti mokesčius siūlantieji teigia, kad siekia įtvirtinti socialiai teisingą, proporcingą gyventojų apmokestinimą ir mažinti socialinę nelygybę. Tačiau panagrinėjus kiek giliau tampa akivaizdu, kad yra atvirkščiai – ši progresinių mokesčių idėja yra socialiai neteisinga, didina apmokestinimo neproporcingumą, neprisideda ir prie nelygybės mažėjimo.
Progresinių mokesčių šalininkai piešia itin keistą vaizdą savo siūlymui pagrįsti. Esą, mokesčiai Lietuvoje yra maži. Akivaizdu, kad yra priešingai. Susumavus visus mokesčius (gyventojų pajamų, „Sodros”, privalomo sveikatos draudimo ir kt.) pagal darbo sutartį dirbantis ir vidutines ar aukštesnes pajamas gaunantis žmogus iš karto sumoka net 40 proc. savo pajamų mokesčiams. Jei įskaičiuotume dar ir vartojimo mokesčius (PVM, akcizus), ši dalis pakiltų iki 50 proc. Apskritai darbo užmokesčio apmokestinimas Lietuvoje didesnis nei vidutinis ES šalyse. Tad retorinis klausimas – kokią dalį savo pajamų dirbantieji turi atiduoti mokesčiams, kad jau nebeapsiverstų liežuvis sakyti, kad mokesčiai maži? 60 proc.? Ar 80 proc.? Taip, ne visos pajamų rūšys apmokestinamos vienodu tarifu, bet juk progresiniai mokesčiai dar labiau didintų ir darbo jėgos apmokestinimą.
Taip pat teigiama, kad uždirbantieji daug mokesčių sumoka neproporcingai mažai ir dėl to reikia didinti mokesčių progresyvumą. Tačiau duomenys rodo, kad apie pusę viso Lietuvoje į biudžetą surenkamo gyventojų pajamų mokesčio iš darbo užmokesčio sumoka apie 15 proc. daugiausiai uždirbančių žmonių. Uždirbančiųjų mažiau už vidutinį darbo užmokestį sunešama dalis yra tik apie trečdalį viso surenkamo gyventojų pajamų mokesčio (nors šie žmonės sudaro apie 70 proc. visos darbo jėgos Lietuvoje).
Dar reikia pridėti ir tai, kad uždirbantys santykinai daug per pensiją ir kitas socialines išmokas iš „Sodros” atgaus daug mažesnę dalį savo įmokėtų įmokų, mat Lietuvoje yra taikomos „Sodros” išmokų „lubos”, tačiau įmokoms vadinamųjų „lubų” nėra. Tad daug uždirbantys ir sumoka daug daugiau mokesčių, o socialinių išmokų pavidalu atgauna santykinai mažiau.
Mokesčių sistemos progresyvumas Lietuvoje yra jau ir dabar. Jei uždirbate minimalų atlyginimą, per mėnesį sumokate 10 eurų gyventojų pajamų mokesčio, t. y. – 2 proc. Jei uždirbate 1267 „į rankas” , sumokate 250 eurų pajamų mokesčio. Pajamos didesnės tik 4 kartus, o gyventojų pajamų mokesčio sumokama net 25 kartus daugiau! Taip yra dėl neapmokestinamų pajamų dydžio (NPD) Lietuvoje, kuris reiškia, kad mažiausiai uždirbančiųjų pajamos apmokestinamos mažiau. Didesnio NPD taikymas mažiau uždirbantiems jau pasiekia tuos tikslus, kuriuos deklaruoja siūlantieji įvesti progresinius mokesčius.
Tiesa, reikia pripažinti, kad šiuo konkrečiu projektu nesiūloma apmokestinimo kelti stipriai – aukščiausias laiptelis lyginant su dabar galiojančiu padidėtų nuo 15 iki 18 procentų. Bet nevertėtų apsigauti. Pats projektą užregistravęs Seimo narys pabrėžia, kad „tai būtų pirmas žingsnis piliečius pratinant prie progresinių mokesčių”. Išties retai sutinkamas toks valdančiųjų nuoširdumas, kaip šiuo atveju, kai patys pasako – jog pasiūlymas yra ne kas kita, o Trojos arklys. Įsileisime „nuosaikius” progresinius mokesčius, ir tada atsiveria visos galimybės mokesčius kelti ir toliau. Tad per pusmetį 18 proc. gali tapti 40, o tas, atrodo, nerealistiškai skambantis 70 proc. darbo apmokestinimas, žiūrėk, jau ir čia. Nuoseklumo valdantiesiems kur jau netrūksta, tai didinant mokesčius. Šiemet jau padidėjo mokesčiai dirbantiems pagal autorines sutartis, turintiems verslo liudijimus ir kitiems.
Apskritai, progresiniai mokesčiai yra paremti idėja, kad gerovę visuomenėje kuria perskirstymas. Kad vieni gyvena prastai ir uždirba mažai, nes kiti gyvena per gerai ir per daug uždirba. Dažnai minimos Vakarų Europos šalys, kuriose yra progresiniai mokesčiai, didesnis perskirstymas ir kuriose žmonių pajamos yra didesnės. Tačiau tikroji pajamų skirtumų priežastis yra šių šalių ekonomikos produktyvumo lygis. Investicijų lygis vienam gyventojui ir nuo jo priklausantis produktyvumas Lietuvoje ir vakarų Europos šalyse skiriasi 3-4 kartus. Tad net ir perskirstę visas daugiau uždirbančių pajamas reikšmingai nepriartėsime pagal pajamas prie Vakarų Europos šalių. Progresinių mokesčių siūlymas niekaip nesprendžia mažų pajamų problemos Lietuvoje ir yra nesusipratimas, ignoruojantis tikrąsias ekonomikos augimo ir gerovės priežastis.
Ir pabaigai. Progresinių (didesnių) mokesčių apologetai paprastai užima vertybinę poziciją. Jie teigia, kad dalintis su kitais yra gerai, kad tai rodo visuomenės solidarumą. Dalintis su kitais iš tiesų yra gerai. Ir jau dabar tai darome. Jau dabar uždirbantys daugiau, daugiau ir sumoka. Bet gerai yra tik tuomet, kai darome iš širdies ir savanoriškai. Politikai, prisidengdami solidarumu, bando daryti gera kitų pinigais ir tam prieštaraujančius laiko gobšuoliais, ar nesirūpinančiais gyenančiaisiais prasčiau už juos. Tačiau verta paklausti, kodėl noras skirstyti ne savo uždirbtus pinigus, paimti iš vienų ir duoti kitiems, yra laikomas dosnumu? O noras nuspręsti, kam panaudoti savo teisėtai uždirbtus pinigus – jau gobšumas? Dosnumas per prievartą – jokia vertybė.
