„Atlyginimai 2019 m. augo 5 kartus daugiau nei kainos“ – girdime kalbantį ekonomistą ar politiką per televizorių ir piktinamės. Atrodo, kad nieko jis nesupranta – negi parduotuvėje nebuvo? Skaičiai ekonomikoje mums turi suteikti aiškumo, bet neretai jie dalykus ir supainioja. Ekonomistai, apibūdindami ekonominę realybę, šneka viena, argumentuoja tai statistika, o žmonėms atrodo visai kitaip.
Vienas labai ryškus pavyzdys – žmonių pajamos ir kainos. Pavyzdžiui, vidutinis darbo užmokestis nuo 2009 m. iki 2019 m. kilo 73 proc. (panašiai augo ir bendros namų ūkių pajamos). Kainos, skaičiuojant pagal vartotojų kainų indeksą, per šį laikotarpį išaugo apie 22 proc. Nepaisant statistikos, rodančios, kad pajamos auga žymiai sparčiau nei kainos, Swedbank tyrimas parodė, kad žmonių nuomone, kainos per dešimtmetį augo 151 proc., o jų pajamos – 67 proc. Be to, žmonės mano, kad maži atlyginimai ir augančios kainos yra viena svarbiausių Lietuvos problemų. Eurobarometro apklausoje Lietuvoje pernai taip manė daugiau kaip pusė apklaustų. ES vidurkis – 21 proc. Žmonės sako, kad statistika toli gražu neatspindi realaus gyvenimo. Tai kaip čia yra?
Statistiką ir jos objektyvumą esame linkę pervertinti. Tariamas skaičių objektyvumas yra toks patrauklus, kad skaičius ir statistiką dažnai naudojame beatodairiškai – pamiršdami apie jų trūkumus. Joks kainų skaičiavimas nėra objektyvus ta prasme, kad jis neatitinka daugelio žmonių ir įmonių ekonominės realybės. Jei jūs nesate žmogus, kurio vartojimo krepšelyje 70 proc. sudaro vartojimo prekės, 30 proc. – paslaugos, jei maistas jūsų pirkiniuose sudaro ne 21 proc., būstas ne 11 proc., o transportas ne 15 proc., tai kainų augimo matavimas pagal labiausiai paplitusį matavimą – vartotojų kainų indeksą – jūsų asmeninio kainų augimo neatspindės. Lygiai taip ir jūsų asmeninis darbo užmokesčio augimas tikriausiai visai kitoks, nei vidutinis. Tai neišvengiama ekonominės statistikos problema – ji apima agreguotus duomenis, vidutines tendencijas, todėl nereikia tikėtis, kad dauguma jausis taip, kaip rodo statistika.
Net jei ir žinome apie statistikos trūkumus, viską apsunkina tai, kad skaičiai patys nieko nesako. Juos reikia interpretuoti. Ką gi reiškia vidutinių kainų ar atlyginimo augimas vienu ar kitu tempu? Ekonomistai stengiasi kalbėti apie tai, kas rūpi žmonėms. O žmonėms juk rūpi ne šimtai prekių vartojimo kainų indekse, ne pajamų pasiskirstymas deciliais ar investicijų dalis BVP. Jiems rūpi, ar gyvename geriau nei prieš 5 metus, ar šalyje kainos yra teisingos, ar teisingas atlygis už jų darbą, koks bus jų atlyginimas už metų. Nei vieno iš šių dalykų skaičiai ir statistika tiesiogiai nerodo. Todėl tam, kad ekonomistas atsakytų į tai, kas jo klausiama ir kas įdomu, jis skaičius suaktualina. Sieja, o dažnai ir „pritempia“ juos prie žmonių rūpesčių, kurie dažnai net nėra pamatuojami. Tada jau ir taip netobuli ekonomikos rodikliai pradeda skęsti interpretacijų, išvedžiojimų, išankstinių nuomonių ar net politinių motyvų šališkumo jūroje.
Viską dar labiau komplikuoja tai, kad skaičius ir iš jų daromas išvadas lyginame su asmenine patirtimi, kuri yra labai šališka. Mokslas identifikuoja įvairius žmonėms būdingus mąstymo principus, kurie rodo, kad nesame tiesiog objektyvios skaičiavimo mašinos. Esame linkę pervertinti asmeninę patirtį kalbėdami apie bendrus reiškinius. Susidarę nuomonę apie kažką, esame linkę priimti įrodymus, kurie ją atitinka, ir atmesti tuos – kurie prieštarauja. Įžvelgiame šalia vykstančių reiškinių priežastingumą, kur jo nėra. Jei pabrango jūsų mėgiamas ir perkamas užkandis, jums gali pasirodyti, kad visi užkandžiai pabrango. Jei jūsų perkami maisto produktai pabrango, būsite linkę labiau įsiklausyti tų, kurie teigia, kad maistas pabrango, ir kritiškai vertinsite teigiančiuosius, jog maistas vidutiniškai nebrango – net jei taip yra iš tikro. Jei paslaugos brango, kai buvo įvestas euras, esame linkę manyti, kad kainos augo tik dėl euro, ir ignoruoti kitas galimas priežastis. Tad skaičiai realybės neatspindi ne tik todėl, kad jie netobuli ir apipinti įvairiais išvedžiojimais, bet ir todėl, kad mūsų santykis su realybe yra asmeniškas, subjektyvus ir tiesiog žmogiškas. Tas pats pajamų ir kainų augimas dviem žmonėms gali sukelti skirtingus jausmus, kitokį ekonominės realybės ar jos teisingumo vertinimą. Ir sunku bus pasakyti, kuris iš jų yra teisus, o kuris – klysta.
Tai ką dabar daryti? Ar esame pasmerkti gyventi paralelinėse – statistikos ir realaus gyvenimo – realybėse? Nesame pasmerkti tol, kol žinome, kad statistika netobula, apipinta interpretacijoms ir negali atspindėti mūsų subjektyvios gyvenimo realybės. Ji labiau tinka visos šalies dinamikai stebėti, ar lygintis su kitomis šalimis. Žinodami tai ne tik mažiau pyksime ant statistikos, bet mažiau ją sureikšminsime diskusijose apie tai, kas svarbiausia.
Primename, kad kovo 25 d. LRT ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas kviečia laikyti jau trečią kartą organizuojamą Nacionalinį ekonomikos egzaminą. Kiekvienas savo ekonomikos žinias galės pasitikrinti jam patogiu metu nuo 10 iki 20 valandos – tai galės daryti internetu, svetainėje www.ekonomikosegzaminas.lt
