Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas
ES ekonomika neauga ir, atrodo, artimiausiu metu tai nesikeis. Stimuliuojamoji pinigų politika, kuria vis bandoma užkamšyti Bendrijos ekonomikos skyles, visų bėdų taip pat neišspręs. Juk ji tik dangsto tikrąsias problemas – prastokai tvarkomus viešuosius finansus ir mažėjantį ES ūkio konkurencingumą.
Bendrijos narių ekonomika 2012 ir 2013 m. neaugo, t. y. bendrojo vidaus produkto (BVP) pokytis siekė atitinkamai –0,4 ir 0,1 proc. Pirmi du 2014-ųjų ketvirčiai irgi daug nežada. Jei taip ir toliau, 2014 m. prieaugis sieks vos 1 proc. Beje, mažėjantis eksportas ir galbūt kilsiančios energijos kainos dėl Ukrainos konflikto ūkiui taip pat neleis atsitiesti.
Lėtai auganti ekonomika išryškina prastą ES viešųjų finansų padėtį. Dažnai eskaluojamos drakoniškos taupymo politikos, kuri neva sukėlė ūkio nuosmukį, niekada ir nebuvo. Per visą nuosmukio laikotarpį nuo pat 2007 m. Bendrijos šalių viešojo sektoriaus išlaidos tik pūtėsi. Vieninteliais 2011-aisiais jos sumažėjo vos 0,1 proc. Net Lietuvoje šis pokytis nebuvo toks reikšmingas, kaip dažnai kalbama. 2009 m. viešojo sektoriaus išlaidos sumenko 3 proc., 2010 m. – dar 2 proc.
Ieškodamos greitų sprendimų ES šalys pamiršo esminę ekonomikos augimo prielaidą – konkurencingumą.
Nesuvaldomų viešojo sektoriaus išlaidų padarinys – smarkiai išaugusi ES šalių skola. Bendrai ji 2013 m. siekė 87 proc., euro zonos šalyse – 93 proc. BVP. Kai kam gali kilti klausimas, kodėl viešojo sektoriaus skola skaičiuojama remiantis BVP santykiu? Ir tikrai, juk BVP nėra viešojo sektoriaus pajamos, BVP nesurenkama į biudžetą. Asmens paskolų našta juk nelyginama prie jo pajamų pridėjus visų kaimynų pajamas. Tad, palyginti su pajamomis, skaičiai dar dramatiškesni – viešojo sektoriaus skola ES šalyse 2013 m. siekė 190 proc., euro zonos valstybėse – 198 proc.
Prastą viešųjų finansų padėtį bandoma maskuoti pinigų politika. ES šalių obligacijų pajamingumas, t. y. palūkanų norma, už kurią valdžia gali pasiskolinti, rinkoje mažėja. Vidutinis Bendrijos narių pajamingumas per pastaruosius metus sumenko nuo 3 iki 2 proc. Tai būtų galima vertinti kaip pagerėjusią viešųjų finansų padėtį, tačiau taip nėra. Visa tai – dėl Europos centrinio banko (ECB) vykdomos pinigų politikos.
Rugsėjį ECB dar kartą sumažino palūkanų normas iki tokio lygio, kad žemiau jau nebėra kur. Pinigus į rinką planuojama pumpuoti ir kitomis priemonėmis, tokiomis kaip turtu padengtų vertybinių popierių supirkimas, tikslinės paskolos bankams. Neprieita tik prie valdžios skolos supirkimo, bet apie tai irgi šnekama. Tai dirbtinai gerina valdžios finansų padėtį, nes kuo mažesnės palūkanos, tuo lengviau administruoti valdžios skolą.
Pavyzdžiui, 1 procentiniu punktu kilstelėtos palūkanų normos ES viešojo sektoriaus išlaidas iš karto išpūstų apie 10 mlrd. eurų (arba 0,2 proc. pajamų), nes reikėtų brangiau skolintis ir perfinansuoti „trumpą“, per metus grąžintiną, valdžios sektoriaus skolą. Ilgalaikis augančios palūkanų normos poveikis valdžios finansams gali būti iki 10 kartų didesnis, jei atsiranda poreikis brangiau perfinansuoti ir „ilgesnę“ skolą. Tad pigių pinigų politika gelbėja ES viešuosius finansus. Bet ar ilgai? Ekonomikai stagnuojant pigūs pinigai tėra trumpalaikis ir neatsakingas sprendimas.
Tikroji problema yra Bendrijos šalių konkurencingumas. Naujausias Pasaulio ekonomikos forumo konkurencingumo indeksas rodo, nors bendras ES narių vertinimas neprastas ir šalys vidutiniškai gauna 5 balus iš 7 galimų, tačiau konkurencingumo pokytis nedžiugina. Bendras visų ES valstybių rezultatas balais per trejus metus yra 0, t. y. nei pagerėjo, nei pablogėjo. Kadangi kitur konkurencingumas auga, vadinasi, kad ES atveju jis smunka.
Kodėl tai svarbu? Ekonomikos augimo nereikia dirbtinai suorganizuoti. Jį sukuria žmonės, siekdami savo tikslų ir ieškodami būdų, kaip geriau patenkinti aplinkinių poreikius. Tačiau visada atsiranda ribojančių veiksnių. Vienas jų yra ir teisinė ekonominės veiklos aplinka – reguliavimo, apmokestinimo, biurokratijos lygis, kurie ypač susiję su konkurencingumu. Kuo aplinka nepalankesnė, tuo daugiau kliūčių laisvai veikti ir kurti, tuo mažesnis ir konkurencingumas.
Ekonomiką skatina augti ne valdžios išlaidos ar pigūs pinigai. Tai jau išbandyta ir neveikia. Ieškodamos greitų sprendimų ES šalys pamiršo esminę ekonomikos augimo prielaidą – konkurencingumą. Bendrijos narės puikiai ignoruoja ir faktą, kad jų ūkiai yra perreguliuoti, apmokestinti ir slegiami viešojo sektoriaus neefektyvumo. Tai rodo ne tik indeksai, bet ir ES valstybių ekonominė padėtis.
