Augančios kainos yra nesibaigianti tema.
Įvedus eurą diskusijos tapo dažnesnės ir aštresnės, tačiau apie tai daug kalbėta ir anksčiau, svarstymų netrūks ir ateityje.
Garsiajam žiediniam kopūstui, kuris sukėlė laviną ginčų apie kylančias kainas įsivedus eurą, net anglų kalba sukurtas puslapis „Vikipedijoje“, pavadintas „Žiedinio kopūsto revoliucija“. Diskusijose ieškoma kaltų dėl augančių kainų. Bet paprastai kaltais apšaukiami visai ne tie, kuriuos iš tiesų reikėtų.
Liepą atliktoje reprezentatyvioje gyventojų apklausoje teirautasi, kas labiausiai lemia kainų šuolį.
Beveik pusė Lietuvos žmonių (46 proc.) teigė, kad didžiausią įtaką turi gamintojai ir prekybininkai.
Išties, klausydamasis pasipiktinusių gyventojų, dažnai gali išgirsti, kad dėl brangstančių prekių labiausiai kalti įsismarkavę pardavėjai, kurie neva kraunasi pelną be pagrindo keldami kainas.
Antras dažniausiai minėtas atsakymas – dėl to kalta valdžia ir valstybės įstaigos. Taip teigė 23 proc. apklaustųjų. Girdime įvairių versijų, pavyzdžiui, kad valdžia nepažaboja įsisiautėjusių prekybininkų, kad Konkurencijos tarybai neužtenka galių užtikrinti konkurenciją, kad kainas didina ir pati valdžia, keldama mokesčius ar minimalią mėnesinę algą, ir pan.
Dar 16 proc. apklaustų gyventojų teigė, kad kainų augimas yra savaiminis ekonominis procesas, jo niekas tiesiogiai nelemia. Tai – gana gudrus atsakymas, nes iš tiesų gali pasirodyti, kad kainos kyla nuolat. Per pastarąjį dešimtmetį jos per metus vidutiniškai padidėjo 3,2 proc. Jos auga sparčiau, kai ekonomika kyla, ir lėčiau – kai smunka. Tačiau kainos su trumpomis išimtimis stiebiasi visada.
Tai, kad kas nors vyksta nuolatos, dar nereiškia, kad yra natūralu ar neišvengiama. Juk reikia susimąstyti: kaip gali būti, kad Lietuvos ūkio našumas per pastaruosius dešimt metų išaugo beveik du kartus, o kainos – tik daugiau nei trečdaliu? Kodėl pagaminame vis daugiau prekių ir suteikiame vis daugiau paslaugų, tačiau už viską turime mokėti brangiau? Juk, atrodytų, jei turime vis daugiau, tai turėtų kainuoti mažiau.
Atskirų prekių brangimo priežasčių gali būti įvairių (pavyzdžiui, blogas metų derlius, padidėjęs akcizas ar išaugusi prekės paklausa Kinijoje). Tačiau tiesa tokia – ne prekės brangsta, o pinigai pinga.
Jeigu pinigų kiekis ekonomikoje didėja sparčiau nei prekių ir paslaugų, natūralu, kad kainos kils. Lietuvoje per 10 metų pinigų kiekio ir BVP santykis išaugo trečdaliu. Maždaug tiek pat padidėjo ir bendras kainų lygis, skaičiuojant pagal vartotojų kainų indeksą.
Ir tai nėra joks atsitiktinumas. Europos centrinis bankas (ECB) to ir siekia. Pagrindinis jo tikslas yra kainų stabilumas, kurį jis apibrėžia kaip 2 proc. vartotojų kainų augimą per metus. Kad tai pasiektų, ECB imasi priemonių, kuriomis iš esmės didina pinigų kiekį.
Jei kainos auga per lėtai – ECB įjungia pinigų dauginimo mašiną greitesniu režimu. Taip nutiko 2015 m., kai ECB, nusprendęs, kad kainos kyla vangiai, nutarė kiekvieną mėnesį nupirkti 80 mlrd. eurų vertės aktyvų ir taip paspartinti kainų šuolį. Taigi tai, ką ECB laiko siektinu kainų stabilumu, žmonėms yra nepatogus kainų didėjimas.
Būtent centrinių ir komercinių bankų (per dalinę rezervų bankininkystę) veikla dauginant pinigus yra pagrindinė nuolat kylančio kainų lygio priežastis. Ir ji neatsitiktinė – būtent toks yra centrinių bankų, taip pat ECB, veiklos tikslas. Kad kainų augimą lemia centriniai bankai, minėtoje apklausoje nurodė vos 4 proc. gyventojų. Tai mažiausiai dėmesio sulaukęs atsakymas iš visų.
Kodėl svarbu, kad dauguma nežino tikrųjų kainų augimo priežasčių? Tokia padėtis kelia didžiulę įtampą. Žmonių akyse kalti tampa tie, kurie jiems atrodo artimiausiai susiję su kainomis – gamintojai ir pardavėjai. Nors iš tikrųjų jie tėra paskutinė grandis. Jie yra smaigalyje procesų, kurių priežastys yra pinigų sistema ir centrinių bankų veikla.
Šis nesusipratimas veda prie labai keistų valdžios sprendimų. Pavyzdžiui, valdžia kiek veidmainiaudama reikalauja verslo pasirašyti kainų nedidinimo memorandumus, kai pati ir skatina jas augti (per centrinių bankų veiklą). Kylant kainoms, ieško kartelių ar oligopolinių darinių rinkose, žada pažaboti augimą ribodama kainas ar antkainius. Tai verčia klausti – įdomu, kiek procentų sprendžiančiųjų žino, kokios tikrosios kainų didėjimo priežastys?
