Metų pradžioje Lietuvos gyventojai ir įmonės turėjo beveik 4 mlrd. Eur terminuotųjų indėlių. Deja, už juos teuždirbo vidutiniškai vos 0,45% metinių palūkanų. Infliacija siekė 0,9%, tad gyventojai laikydami indėlius praktiškai atgauna mažiau nei įdeda. Šį menką uždarbį valdžia nusprendė nuo šių metų dar ir labiau apmokestinti. Palūkanų riba, nuo kurios reikia mokėti gyventojų pajamų mokestį, sumažinta nuo 3.000 iki 500 Eur.
Viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje palūkanos už indėlius yra mažesnės, nei galėtų būti, yra ta, kad nėra tikrojo terminuotojo indėlio. Net jei pasidedate taip vadinamą terminuotąjį indėlį, pagal Civilinį kodeksą turite teisę jį bet kada atsiimti prarasdami tik palūkanas. Tad „popieriuje“ indėlis gal ir pavadintas terminuotu, tačiau realybėje nėra jokių problemų jį bet kada atsiimti. Tai gal ir patogu, tačiau tokia prabanga kainuoja mažesnes palūkanas už indėlius. Kredito įstaigoms tokie indėliai tampa mažiau patikimais, todėl ir mokama už juos mažiau.
Grupė Seimo narių siūlo šį reguliavimą keisti ir pagaliau Lietuvoje įvesti tikrąjį terminuotąjį indėlį. Kadangi terminuotojo indėlio pavadinimas jau užimtas, siūloma įvesti taupomąjį indelį. Siūloma, kad pasidėjęs taupomąjį indėlį klientas nebegalėtų jo bet kada atsiimti, t.y. turėtų sulaukti sutarto termino. Taupomieji indėliai suteiktų indėlininkams galimybę gauti didesnes palūkanas už įprastus indėlius. Bankai ir kitos kredito įstaigos, norėdamos prisitraukti patikimesnį finansavimą, būtų suinteresuotos mokėti didesnes palūkanas. Didesnes palūkanas jie galėtų mokėti dėl to, kad didesnis užtikrintumas mažintų bankų sąnaudas, patiriamas dėl indėlių nutraukimo anksčiau numatyto termino.
Lyg ir viskas būtų gerai, bet Finansų ministerija siūlo Vyriausybei nepritarti taupomųjų indėlių įvedimui. Pagrindinis argumentas – taupomieji indėliai neužtikrintų šalių interesų pusiausvyros ir pažeistų indėlininkų kaip silpnesnės šalies teises.
Tačiau pamirštama esmė – juk niekas nedraus norintiesiems ir toliau laikyti savo pinigus įprastuose indėliuose, kur galima bet kada atgauti visus pinigus. Vien tai, kad siūloma nauja indėlių rūšis, kuri leistų mokėti didesnes palūkanas, dar nereiškia, kad indėlininkai bus verčiami laikyti savo lėšas būtent taupomuosiuose indėliuose. Kas kaip norės, tas taip ir rinksis.
Galbūt manoma, kad įvedus tokią naujovę padidės rizika, mat žmonės negalės savo lėšų atsiimti bet kuriuo metu. Taip, bet kokia naujo pasirinkimo galimybė yra rizika. Tačiau gyvenimas nulinių palūkanų aplinkoje, kai laikyti indėlius yra nuostolinga, riziką tik didina. Esant tokioms aplinkybėms žmonės, nenorėdami rankose tirpstančių pinigų, priversti ieškoti dar rizikingesnių savo lėšų laikymo ir investavimo variantų – pvz. konkrečių įmonių akcijų, akcijų rinkų fondų ir pan.
Reikia tikėtis, kad Vyriausybė su Finansų ministerija priešakyje atsitokės ir leis gyventojams ir įmonėms rinktis tai, kas jiems yra geriausia. Taupomasis indėlis yra geras būdas, kaip suteikiant žmonėms pasirinkimą galima būtų bent šiek tiek kilstelti niekines indėlių palūkanas. Klientas visada teisus – tai auksinė vartotojų poreikių patenkinimo taisyklė. Taikykime ją ir reguliavime – leiskime vartotojui rinktis tai, ko nori jis, o ne valdžios institucijos.
