Pro kokius akinius žiūrime, taip ir matome. Ekonominė statistika naudojama atpažinti tam, kas vyksta ekonomikos realybėje. Bendrasis vidaus produktas (BVP), vartotojų kainų indeksas, nedarbo lygis šalyje yra dažniausiai nagrinėjami ūkio rodikliai. Tačiau jiems pernelyg dažnai priskiriama nešališkumo aureolė. Jie ekonomistų paprastai matomi kaip regą koreguojantys akiniai, leidžiantys išvysti daugiau. Iš tiesų neretai ekonominė statistika yra spalvoti akiniai, padedantys matyti tik dalį, tačiau dar ir „spalvoto“ vaizdo. Pakalbėkime apie BVP.
BVP apibrėžiamas kaip per tam tikrą laikotarpį sukurtų galutinio vartojimo prekių ir paslaugų piniginė išraiška. Tai dažniausiai naudojamas ekonomikos rodiklis, kuriuo ekonomistai remiasi norėdami nustatyti, koks šalies produktyvumo lygis (kiek pajėgus ūkis) ir kaip kinta ekonominės veiklos apimtis (sukuriama vis daugiau ar mažiau). Šis rodiklis ne tik dažnai naudojamas, bet ir dažnai kritikuojamas.
Pelnyta kritika yra tai, kad BVP rodiklis tikrai daug mažiau tikslus, nei ekonomistai pristato. Nagrinėdami BVP dinamiką ar ją prognozuodami, specialistai dirba dešimtųjų tikslumu. Pavyzdžiui, naujausioje Lietuvos banko ekonomikos apžvalgoje šalies BVP prieaugio 2017 m. prognozė sumažinta nuo 3,4 iki 3,3 proc. Paradoksalu, kad taip tiksliai vertinamas rodiklis iš tikro nėra jau toks tikslus.
Į BVP įtraukiama gana subjektyvi viešojo sektoriaus sukuriama pridėtinė vertė. Jei perkame prekę ar paslaugą, žinome, kad ji mums vertinga, nes sutinkame keisti ją į tam tikrą pinigų sumą (ši ir atsispindi BVP). Tačiau už viešojo sektoriaus veiklą sumokame mokesčiais, t. y. nesavanoriškai. Ar ši kaina atitinka vertę? Ar tikrai pirktume visas viešąsias paslaugas, jei galėtume rinktis? Šešėlinės ekonomikos mastas rodo, kad ne. Todėl ir skaičiuojama viešojo sektoriaus pridėtinė vertė galbūt neatspindi tikrovės.
Į BVP įtraukiamas ir sunkiai pamatuojamas šešėlis. Dirbantys šešėlyje taip pat tiekia prekes ir teikia paslaugas, todėl sukuria vertę. Tačiau kiek to šešėlio tiksliai yra ir kiek jo įtraukti – niekas nežino. Valdžios sektoriaus pridėtinė vertė ir šešėlis sudaro beveik trečdalį skaičiuojamo BVP. Ar tuomet yra prasmės skaičiuoti dešimtosiomis dalimis?
Yra dar vienas įdomus niuansas, kaip BVP rodiklis iškreipia mūsų požiūrį į ekonomikos reiškinius. Į BVP paprastai žiūrime kaip į namų ūkių vartojimo, valdžios išlaidų, investicijų (arba bendrojo kapitalo formavimo) ir grynojo eksporto (eksportas atėmus importą) sumą. 2014 m. duomenimis, vartojimas sudarė 63, valdžios išlaidos – 17, investicijos – 18 ir grynasis eksportas – 2 proc. Lietuvos BVP, skaičiuojamo išlaidų metodu. Iš šių skaičių atrodo, kad pagrindinis BVP kūrimo šaltinis yra namų ūkių vartojimas, sudarantis beveik du trečdalius BVP. Iš čia ir gimsta dažnas (tačiau neteisingas) pasakymas, kad vartojimas – ekonomikos variklis.
Tačiau yra visai kitaip. Į išlaidų metodu skaičiuojamą BVP įtraukiama tik dalis investicijų, vadinamų bendrojo kapitalo formavimu. Tai tėra investicijos į ilgalaikį turtą, kurį sudaro pastatai ir statiniai, transporto įranga, mašinos bei įrenginiai ir kt. Tačiau neapima visų kitų įmonių investicijų, reikalingų, kad vyktų gamyba ir būtų teikiamos paslaugos. Pavyzdžiui, bendrovė, kad pagamintų metalo dirbinį, turi įsigyti metalo žaliavos, mokėti ją perdirbantiems žmonėms darbo užmokestį, savo produktą nuvežti į konkrečią pardavimo vietą. Tai investicijos skirtinguose gamybos etapuose, kad įmonė galėtų kurti vertę. Tačiau jos neįeina į minėtą BVP išskaidymą, ir matuojama tik galutinė gamybos stadija.
Tad jei norėtume pamatyti visą vaizdą, turėtume žvilgtelti ne į BVP, o į visą ekonomiką, t. y. ne tik į investicijas į ilgalaikį turtą, bet ir į investicijas visuose gamybos etapuose (tarpinį vartojimą). Tuomet ekonomikos vaizdas atrodo visai kitaip. Šiuo atveju vartojimas sudaro tik 35 proc. vidaus išlaidų, valdžios išlaidos – 9, grynasis eksportas – 1, o investicijos – net 55, t. y. daug didesnę dalį. Jei žiūrėsime į visą ekonomiką, prie vertės kūrimo labiausiai prisideda nebe vartojimas, o investicijos.
Dažnai statistika matoma kaip šalti skaičiai, kuriais galima objektyviai paremti įvairius sprendimus. Tačiau tai pernelyg supaprastintas vaizdas. Statistikos metodikos, rinkimo ir apdorojimo sprendimai atspindi nemažai teorinių ginčų ar net politiką. Dabar skaičiuojamas BVP labiau rodo vadinamųjų paklausos ekonomistų poziciją, kad augimo esmė yra paklausa – vartojimas. Antrasis požiūris artimesnis vadinamiesiems pasiūlos ekonomistams, kuriems ūkio produktyvumo šaltinis iš esmės yra investicijos. Tad jei jau pasitelkiame statistiką, tiksliai žinokime, ką ji reiškia. Ji ar juolab jos interpretacijos nėra neginčijamos.
