Vartotojų apsauga yra prieštaringas dalykas. Saugant žmones nuo jų pačių veiksmų, ne tik mažinamas jų budrumas atidžiai vertinti savo sprendimus, tačiau dažnai ilgainiui tik pabloginama jų padėtis. Lietuvoje svarstomas Kredito, susijusio su nekilnojamuoju turtu (NT), įstatymo projektas, kuriuo siekiama sureguliuoti paskolų, skirtų įsigyti įvairios paskirties NT, rinką.
Pvz., siūloma nustatyti privalomą 30 dienų apsvarstymo laikotarpį, per kurį paskolos gavėjas galėtų įvertinti jos sąlygas. Bankas visą šį laikotarpį turi įsipareigoti, kad sąlygų nekeis. ES direktyva, kuri šiuo įstatymu perkeliama į Lietuvos teisę, įpareigoja nustatyti tik 7 dienų svarstymo laikotarpį. Dar įdomiau, kad kredito sutartis negali būti pasirašyta praėjus anksčiau nei 5 dienoms iki pasiūlymo pateikimo. Dar viena taisyklė – klientas per 14 dienų nuo sutarties pasirašymo gali jos atsisakyti.
Kredito davėjas niekada negali iš anksto nuspėti besikeičiančių rinkos aplinkybių. Įpareigotas nekintantį pasiūlymą išlaikyti visą mėnesį, jis užsimes antkainį. Dar keistesnės atrodo 5 dienos, per kurias net norėdamas žmogus negali pasirašyti sutarties. Atrodo, tarsi žmonės masiškai sprendimą pirkti būstą priimtų karštakošiškai, nemąstydami. Pusę metų rinkęsis būstą ir dokumentus, reikalingus paskolai, palauk dar. Tad Finansų ministerija su Lietuvos banku mano, kad saugoti piliečius nuo pačių savęs reikia kur kas griežčiau, nei to reikalauja ES direktyva.
Kitas pavyzdys – Lietuvos valdžios institucijų siūlomas paskolos atidėjimas. Nutraukus santuoką, mirus sutuoktiniui, tapus bedarbiu ar pripažinus žmogų bedarbiu, visi kredito mokėjimai – ne tik kredito grąžinimas, bet ir palūkanos – gali būti atidėti 9 mėnesiams. Pirma, kai kurios iš šių aplinkybių nieko nepasako apie žmogaus galimybę vykdyti savo įsipareigojimus. Antra, toks atidėjimas kainuos. Nuo šiol kiekviena sutartis į palūkanas įskaičiuos ir riziką, kad 9 mėnesius ar daugiau (tokia galimybe galima naudotis ne kartą) bankas negaus palūkanų už paskolą. Nemokamų pietų nebūna.
Įstatymo projekte taip pat numatyta, kad fiksuotomis palūkanomis galima vadinti tik tokias, kurios fiksuotos visam paskolos laikotarpiui, kad ir kokio laikotarpio ji būtų. Kas gali numatyti, kokia bus palūkanų norma rinkoje po 30 metų? Nebent orakulas, kuris už šį spėjimą neprisiimtų jokios atsakomybės. Tad arba paskolos fiksuotomis palūkanomis dėl reguliavimo turės būti labai brangios, arba jos apskritai išnyks. Kodėl vartotojams nuo to geriau – neaišku.
Tai tik keletas pavyzdžių. Įstatymo projektas prifarširuotas nuostatų, kurias rinkos dalyviams įgyvendinti daug kainuotų, brangintų paslaugas, mažintų jų prieinamumą, o nauda vartotojams labai abejotina. Lietuvos valstybės institucijas apėmė „Gold Plating“ manija – į nacionalinę teisę perkeliamos ES direktyvos aplipdomos dar papildomais reguliavimais. Stropumas – dorybė. Tačiau būtų puiku, jei ši energija būtų nukreipta į vertinimą, kaip šie reguliavimai paveiks rinką ir vartotojus.
Valdžia suaugusį žmogų ir toliau traktuoja kaip vaiką, kuris prisiims paskolų negalvodamas apie pasekmes. Tačiau pats reguliuotojas čia atrodo ne ką geriau. Reguliuoti griežčiau ne visada reiškia geriau. Tai gresia ilgalaikėmis pasekmėmis rinkai ateityje, o to reguliuotojas iš esmės nevertina. Jos ateis vėliau, ir bus jau kitų problema.
