Viena pavojingiausių ekonomikos būsenų yra sistemos sustabarėjimas. Kai žmonės, valdžia ar verslas vengia bet kokių pokyčių.
Juos paskatinti ypač sunku, kai esama padėtis patogi. Nesvarbu, kad už tai reikia kam nors sumokėti – arba kitiems, arba ateityje. Graikijos ir kitų probleminių bei reformuotis nenorinčių šalių pavyzdžiai iškalbingiausi. Bet ar būtų galima tikėtis ko nors kito? Didžiąja dalimi esami įstatymai mažina žmonių asmeninę atsakomybę. Gyventi tokioje sistemoje ne tik patogu, ji kuria pasyvių, pokyčių ir atsakomybės nenorinčių asmenų mentalitetą.
Aukščiausias asmeninės žmogaus atsakomybės įtvirtinimas politikoje yra visiška nuosavybės teisių apsauga ir laisvas pasirinkimas. Jei uždirbai pinigus sąžiningai (nevogdamas, nesukčiaudamas), daryk su jais ką tinkamas, kol netrukdai kitiems.
Jei nusprendei skirti juos sau ar vaikams lavinti ir dalį jų atsidėjai senatvei, tavęs lauks vienokie padariniai, tikėtina, kad geri. Jei nusprendei juos iššvaistyti nereikalingiems daiktams, – kitokie, paprastai blogi. Jei kasdien gauni per daug kalorijų ar paėmei kreditą žinodamas, kad negalėsi jo grąžinti, anksčiau ar vėliau teks prisiimti atsakomybę.
Gyvendami sistemoje, kurioje puikiai jaučia savo sprendimų padarinius, žmonės negali atitrūkti nuo realybės.
Šiandien viskas apversta aukštyn kojomis. Laisvas pasirinkimas ir atsakomybė lieka antrame plane. Siekdama tariamos gerovės, valdžia apmokestina protingus ir subsidijuoja kvailus sprendimus.
Pavyzdžiui, žmonės Europoje neturi tiesioginio pasirinkimo, ką veikti bent su puse savo pajamų. Lietuvoje mokesčių našta pagal darbo santykius dirbančiam asmeniui siekia apie 50 proc. Kaip išleidžiame pusę to, ką uždirbame, nusprendžia kiti, nes jie tariamai žino geriau.
Valdžia sukūrė begalę sistemų, kurios saugo žmones nuo jų pačių. Jei nemąstai apie senatvę, gyveni šia diena ar apskritai nesi linkęs daug galvoti apie savo pragyvenimą, tave išgelbės valstybinė pensijų ir socialinio draudimo sistema. Jei nesirūpini savo sveikata, gydys valstybinė sveikatos apsaugos sistema. Jei nesistengi mokytis ir dėl to nepatenki tarp geriausių, nieko baisaus, už dalį mokslo ar net visą sumokės mokesčių mokėtojai, kad turėtumei lygias galimybes. Tokioje valdžios sistemoje yra aukštas perskirstymo lygis – vieni gauna paslaugą, o antri sumoka už pirmųjų negalvojimą. Paternalizmu grįstas žmogaus saugojimas nuo savęs paties tuo nesibaigia. Ribojame pardavimą ir rinkodarą prekių, kurios daro ar gali daryti neigiamą įtaką žmogaus sveikatai, pradedant tabako ar alkoholio gaminiais ir baigiant nesveiku maistu. Už tai, kad neprasiskolintumei, vis labiau atsakingas paskolos davėjas, o ne ėmėjas. Jei prisiskolinai per daug, gali pasinaudoti fizinių asmenų bankrotu. Jei dirbi pagal darbo santykius, Darbo kodekse būtina įtvirtinti, kiek atostogausi, kiek valandų per savaitę dirbsi, ką ir kalbėti apie tai, kokį mažiausią atlyginimą privalai gauti. Reikalavimas gerai atlikti savo darbą neretai pavadinamas vergove.
Svarbu ir tai, kad visas valstybines sistemas paprastai kamuoja deficitas – išlaidoms patenkinti joms neužtenka žmonių mokesčiais sunešamų pinigų. Tai tarsi turėtų sumažinti jų apetitą, verstų galvoti apie išlaidų karpymą. Bet čia praverčia pinigų politika. Šias sistemas palaiko centriniai bankai – valdžios sektorius visada turi puikių ar bent jau geresnių nei privatusis sektorius galimybių skolintis. Šiandien Europos centrinis bankas milžinišku mastu superka valdžios sektoriaus skolą ir užtikrina jai tokias žemas palūkanas, kad paskatos šias sistemas reformuoti, sumažinti jų išlaidas sumenksta iki minimumo. O kam? Juk galime lengvai ir pigiai pasiskolinti -ne visas kreditas blogas, svarbu tinkamai „investuoti“.
Šitai lemia, kad kuo toliau, tuo labiau gyvename sistemoje, kurioje gerai jaučiasi apie savo sprendimus ir jų padarinius galvojantys mažiausiai. Kai kurie tai gali vadinti visuomenės atsakomybės už silpnuosius ar klystančiuosius prisiėmimu. Bet rezultatas atvirkščias – asmeninės atsakomybės tik sumažėja. Kuriamas neatsakingumo mentalitetas – valdžia, o ne pats žmogus atsakingas už problemų sprendimą. Nenuostabu, kad todėl gyventojai nenori pokyčių, ypač tokių, kuriais būtų siekiama sumažinti perskirstymą, paternalizmą ir reguliavimą.
Reformų reikia net jei joms ir priešinamasi. Naivu tikėtis, jog žmonės joms pritars, kai asmeninė atsakomybė sistemiškai naikinama. Todėl svarbu, kad galvojant apie pokyčius prioritetas būtų žmonių asmeninės atsakomybės stiprinimas, o ne laikinas atsakomybės stokos nulemtų problemų lopymas.
Kuriamas neatsakingumu mentalitetas -valdžia, o ne pats žmogus atsakingas už problemų sprendimą.
