Vyriausybė paskelbė savo programos priemonių plano projektą. Jame visko daug. Nuo siekių mažinti biurokratiją ir pritraukti investicijas, iki pažadų didinti išmokas už vaikus ar subsidijuoti pirmąjį būstą. Kad ir koks galutinis priemonių planas bus priimtas, tiek valdantieji, tiek mokesčių mokėtojai turės prisiminti vieną labai paprastą principą – kiekvienas biudžeto išleistas euras į jį patenka iš mokesčių mokėtojų pinigų. Bet koks pažadas, jei jis iš tikro vykdomas – kainuoja.
Tad besidžiaugiantys valdžios pažadais šiandien, gali nusivilti padidėjusiais mokesčiais rytoj. Pavyzdžiui, priemonių plano projekte numatyta įvesti „vaiko pinigus“ visiems šeimoje auginamiems ar globojamiems vaikams. Kitas pavyzdys – parama šeimoms iki 35 m. nepriklausomai nuo pajamų įsigyti pirmąjį būstą ne didmiesčiuose. Jaunos, vaikus auginančios šeimos gali pasakyti – puiku. Kas gi nenorėtų gauti papildomų pajamų ar paramą būstui. Tačiau tai visada ir neišvengiamai – tik pusė istorijos. Viena ranka duodama valdžia kita turi būtinai paimti.
Todėl verta išlikti budriems. Vyriausybė atsitraukė ir nebesiūlo tam tikrų mokesčių įvedimo ar didinimo, kurie buvo numatyti ankstesnėse priemonių plano projekto versijose. Pavyzdžiui, nebesiūloma įvesti „solidarumo“ mokesčio, ar tiesiai nebešnekama apie dyzelinių automobilių apmokestinimą, nors likęs tikslas mažinti vidaus degimo varikliais varomų transporto priemonių naudojimą. Taip matyt buvo sureaguota į itin neigiamą visuomenės reakciją išgirdus apie šiuos naujus mokesčius. Tačiau lygiai taip, kaip piktinamės, kai valdžia nori padidinti mokesčius, panašiai reikėtų reaguoti ir į pažadus didinti visokiausias išmokas. Iš kur gi joms atsiras pinigų, jei ne iš tų pačių mokesčių mokėtojų kišenių?
Dažnai žmonės galvoja, kad išmokos teks man, o jų kaina – kažkam kitam. Tačiau tai – visiška iliuzija. Kuo didesni valdžios pažadai, tuo didesnį ratą žmonių reikia apmokestinti tam, kad surinktum pinigų šiems pažadams tenkinti. Jie turėtų žmones ne džiuginti, o neraminti. Įgyvendintų valdžios pažadų naštą puikiai jaučia kiekvienas dirbantis ir mokesčius mokantis gyventojas. Vidutinį atlyginimą gaunantis žmogus Lietuvoje apie pusę savo visų pajamų sumoka mokesčiams.
Politikai užprogramuoti mąstyti biudžeto išlaidomis. Jei yra problema, reikia atrasti biudžeto lėšų jai spręsti. Ir dažnai politikai skundžiasi, kad jei jų suformuluotai problemai biudžeto lėšų neatsirado, vadinasi ji yra nepelnytai apleista ir nesprendžiama.
Bet esmė juk ta, kad visų mokesčių mokėtojų uždirbamų pinigų neužtektų visoms politikų galvose šaunančioms problemoms išspręsti biudžeto pinigais. Todėl taip svarbu numatyti prioritetus. Tai kasdien darome savo asmeniniame gyvenime – galvojame, ką svarbiausio turime nupirkti už turimą pinigų kiekį. Kaip geriausiai praleisti savo laiką, kad iš jo išspaustume daugiausiai.
Lygiai taip pat turime mąstyti ir apie valstybės biudžetą. Jei politikas sugalvojo dar vieną eilutę biudžete, kuri bando spręsti jo suformuluotą bėdą, turime jo paklausti ne tik, iš kur jis paims papildomų pinigų. Tačiau dar svarbiau – o kokį pagrindą jis turi galvoti, kad ši problema yra svarbesnė nei visos kitos, ką dar galime su šiais pinigais padaryti? Gal jie daug vertingesni kitoje srityje? Ir svarbiausia – gal šie pinigai daug vertingesni mokesčių mokėtojų, o ne valdžios rankose?
Juk kai mokesčių mokėtojas sumoka mokesčius į biudžetą niekas jo nepaklausia – kaip galvoji, gal visgi šie pinigai tavo rankose tau būtų vertingesni nei tos valdžios paslaugos, kurias už juos gauni? Šis klausimas yra svarbiausias, tačiau į jį kreipiama labai mažai dėmesio. Pernelyg dažnai politikai samprotauja, kad kuo didesnis valstybės biudžetas, tuo daugiau problemų galima išspręsti. Bet juk tuo pačiu – kuo didesnis valstybės biudžetas, tuo mažiau pinigų lieka patiems žmonėms spręsti savo problemas. Ir žmonės savo pinigus leidžia kur kas atsargiau nei politikai, mat žmonės juos patys uždirba.
Tad nėra ko džiaugtis, kai valdžia daug žada. Nes viską, ko reikia šiems pažadams ištesėti, ji susižvejos iš jūsų pačių. Geras gyvenimas ateina ne iš to, kai mus aprūpina valdžia, o kai uždirbame pakankamai pajamų apsirūpinti patys. O valstybės išlaidos ir didesni mokesčiai tam ne padeda, o trukdo.
