Lietuvos laisvosios rinkos institutas, vertindamas ekonominę ir socialinę valstybės politiką, LR Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui pateikė LLRI ekspertizę dėl Paramos šeimai pagrindų įstatymo projekto XP-2526 (toliau – įstatymo projektas).
1. Lietuvos Respublikos Seimo 2006 m. lapkričio 28 d. nutarimu X-933 patvirtintų Lietuvos Respublikos teisėkūros tobulinimo metmenų 18 punktas įtvirtina reikalavimą, kad rengiamuose teisės aktų projektuose numatomas teisinis reguliavimas turi būti išbaigtas ir konkretus, teisės normos turi būti aiškios, tikslios, neprieštarauti viena kitai. Svarstymui pateiktas Paramos šeimai pagrindų įstatymo projektas neatitinka šio reikalavimo dėl keleto priežasčių.
Pirma, Įstatymo projektas nėra išbaigtas, nes jame yra vertinamųjų nuostatų ar rekomendacinių teiginių, kurie iš anksto suponuoja ginčų kilimą, galimybę skirtingai interpretuoti situacijas. Tokios nuostatos yra, pvz., 1 straipsnio 2 dalies nuostata, kad esant šio ir kitų įstatymų kolizijai, „taikomos tos nuostatos, kurios yra palankesnės šeimai ir jos nariams“, 4 str. 1 dalies nuostata, kad „išmokų vaikams dydžiai nustatomi tokiu būdu, kad tai dirbtinai neskatintų asocialių šeimų ir moterų gimdyti daugiau vaikų…“.
Antra, Įstatymo projektas nėra konkretus, aiškus ir tikslus dėl sąvokos „šeima“ apibrėžimo trūkumo. Viena vertus, „šeimos“ termino vartojimas Įstatymo projekte yra perteklinis, kita vertus – nepakankamas.
Pažymėtina, kad Lietuvos teisės doktrinoje „šeimos“ kategorija nėra vienareikšmiškai ir aiškiai apibrėžta, šios definicijos nesiekė pateikti ir Civilinio kodekso III knygos „Šeimos teisė“ rengėjai, nurodydami, kad „šeima yra veikiau sociologijos nei teisės kategorija, be to šeimos samprata istoriškai kinta“.
[1]Atskiruose šiuo metu galiojančiuose nacionaliniuose teisės aktuose „šeimos“ ar „šeimos nario“ sąvokos yra vartojamos, tačiau skirtingomis prasmėmis. Pvz., Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatyme „Šeima – sutuoktiniai arba bendrai gyvenantys neįregistravę santuokos pilnamečiai vyras ir moteris, taip pat susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų vaikai, arba vienas iš tėvų, jų vaikai iki 18 metų. Į šeimos sudėtį taip pat įskaitomi nedirbantys nesusituokę ir su kitu asmeniu bendrai negyvenantys asmenys nuo 18 iki 24 metų: besimokantys dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose ir kitų formaliojo švietimo įstaigų dieniniuose skyriuose (mokiniai ar studentai), taip pat asmenys laikotarpiu nuo dieninių bendrojo lavinimo mokyklų baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos. Į globėjų (rūpintojų) šeimų sudėtį vaikai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka yra nustatyta globa ar rūpyba, neįskaitomi“ (įstatymo 2 str. 11 d.; Žin., 2003, Nr. 73-3352).
Civilinio kodekso 6.588 straipsnyje, apibrėžiančiame nuomininko šeimos narius, „šeimos nariai yra kartu gyvenantys sutuoktinis (sugyventinis) jų nepilnamečiai vaikai, nuomininko ir jo sutuoktinio tėvai. Pilnamečiai vaikai, jų sutuoktiniai (sugyventiniai) ir nuomininko vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį. Globėjai ir globotiniai, apsigyvenę globėjo arba globotinio gyvenamojoje patalpoje, neįgyja globėjo ar globotinio šeimos narių teisių. Jeigu globai pasibaigus jie toliau kartu gyvena ir bendrai tvarko namų ūkį, tai bet kurio iš jų reikalavimu šeimos nariu gali būti pripažinti teismo tvarka. Artimieji giminaičiai, kiti išlaikytiniai, kartu su nuomininku, jo šeimos nariais ar vienu iš jų išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarkę namų ūkį, teismo tvarka gali būti pripažinti nuomininko šeimos nariais. Tėvai, pilnamečiai vaikai ir jų sutuoktiniai (sugyventiniai), apsigyvendami nuomojamoje patalpoje, įgyja šeimos narių teises, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį ir jei nuomininkas bei jo šeimos nariai su tuo sutinka“.
Šiuose teisės aktuose šeimos ar šeimos nario apibrėžimai pateikiami siekiant konkrečių tikslų – apibrėžti ratą asmenų, kurie turi teisę į tam tikrą konkrečią valstybės paramą ar teises bei pareigas nuomojamo gyvenamojo būsto atžvilgiu – ir nelaikytini universaliais. Kartu šie apibrėžimai tik patvirtina šeimos sampratos daugiareikšmiškumą: šeima laikytina tiek susituokę asmenys, tiek nesusituokę asmenys, tiek ir, pavyzdžiui, vieniša motina ar vienišas tėvas. Taigi, vaikas iš esmės negali gimti ne šeimoje. Todėl galima teigti, kad visos Įstatymo projekto nuostatos dėl paramos šeimoje gimusiam vaikui, turėtų būti taikomos bet kurio gimusio vaiko atžvilgiu, nes vaiko gimimas yra pakankama sąlyga šeimai atsirasti. Tokiu atveju, „šeimos“ termino vartojimas yra perteklinis, nes parama būtų teikiama visoms plačiausia prasme suprantamoms šeimoms.
Kita vertus, šeimos termino vartojimas yra nepakankamai apibrėžtas ir tik galima numanyti, kad įstatymo projekto rengėjai sąvoką „šeima“ siekia vartoti sąvokos „santuoka“ prasme (pavyzdžiui, Įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalyje bei 4 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „šeima“, o aiškinamajame rašte, komentuojant pastarąsias Įstatymo projekto nuostatas, – „santuoka“, nors jos ir nėra nei vienareikšmės nei sinonimai, o santuoka tėra viena iš galimų šeimos rūšių). Tačiau nesiūlome konkretinti „šeimos“ sampratos. Manome, kad dėl jau nurodyto šeimos instituto nevienalytiškumo, o taip pat dėl pernelyg bendro Įstatymo projekto pobūdžio ir plačios reguliavimo sferos, pats siekis vartoti sąvoką „šeima“ yra ydingas.
2. Šeimos ir santuokos tapatinimas taip pat kelia pagrįstų abejonių Įstatymo projekto atitikimu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 bei 38 Konstitucijos straipsniams.
Remiantis Konstitucijos 38 straipsniu, valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Taigi Konstitucija pažymi vienodą šeimos, motinystės, tėvystės bei vaikystės traktavimą bei apsaugą. Įstatymo projektas finansinę paramą numatydamas tik santuokoje gyvenančiai šeimai, numato netapačią šeimos ir motinystės su tėvyste apsaugą, nes Įstatymo projektu vienišos motinos ar vieniši tėvai negalėtų tikėtis tokios finansinės paramos kaip santuokoje gyvenantys tėvai. Lygiai taip pat Įstatymo projekto 2 straipsnio 4 dalis deklaruoja paramą vaikus auginančiai moteriai, tačiau toliau Įstatymo projekte parama numatoma tik santuokoje vaikus auginančiai motinai. Taigi ir vidujai Įstatymo projektas yra prieštaringas.
Remiantis Konstitucijos 29 straipsniu, žmogui negalima teikti privilegijų dėl jo socialinės padėties. Paramos teikimas santuokoje gyvenantiems tėvams, bet neteikimas santuokoje negyvenantiems tėvams, yra aiškus diskriminacijos dėl skirtingos socialinės padėties pavyzdys, kadangi santuoka yra socialinis esinys ar konstruktas.
Tiek kaip socialinę diskriminaciją skatinantį, tiek kaip Įstatymo projekto vidinį prieštaravimą parodantį galima įvardinti Įstatymo projekto 4 straipsnio 1 dalį. Pagal šią Įstatymo projekto nuostatą, išmokų vaikams dydžiai Išmokų vaikams įstatyme turi būti nustatomi tokiu būdu, kad tai dirbtinai neskatintų asocialių šeimų ir moterų gimdyti daugiau vaikų vien tik siekiant išmokų.
Viena vertus, tokia Įstatymo projekto nuostata nedraudžia nustatyti tokių išmokų, kurios skatintų neasocialias šeimas ir moteris gimdyti daugiau vaikų vien tik siekiant išmokų, o tai yra akivaizdus socialinės diskriminacijos pavyzdys Kita vertus, pats Įstatymo projektas ir jame numatoma finansinė parama skirta skatinti santuokoje gyvenančias šeimas, taigi ir santuokoje gyvenančias asocialias šeimas ar motinas, gimdyti daugiau vaikų vien tik siekiant finansinės naudos. Kitaip tariant, Įstatymo projektas yra nenuoseklus, kadangi, kitam įstatymui draudžia tokį reguliavimą, kurį pats propaguoja.
Įstatymo projektas taip pat gali būti vertinamas kaip diskriminuojantis ne santuokoje gimusius vaikus ir tuo prieštaraujantis tarptautiniams Lietuvos įsipareigojimams vaikų teisių apsaugos srityje, Civilinio kodekso nuostatoms (pvz., CK 3.161 str. 5 d.: „Vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, teisės yra lygios“).
3. Įstatymo projekto rengėjų siūlomos atskiros konkrečios paramos priemonės yra svarstytinos ir diskutuotinos. Pvz., 4 straipsnio 3 ir 6 dalių nuostatos galėtų būti plėtojamos iki „ikimokyklinuko krepšelio“ nustatymo. Šiuo metu trūkstant vietų esamose ikimokyklinėse įstaigose, dėl pernelyg griežtų reikalavimų ir draudimų nesirandant pakankamai privačių ikimokyklinių vaikų įstaigų, esant didelėms kainų žirklėms tarp mokesčio už savivaldybės lopšelį-darželį ir atlygio auklei, ikimokyklinių vaikų priežiūros ir galimos paramos klausimas tikrai aktualus. Manome, kad nuoseklus šios (ar kitos) atskiros problemos sprendimas ir išsprendimas būtų naudingesnis nei viso deklaratyvaus įstatymo priėmimas.
4. Nepritariame Įstatymo projekto 8 str. numatytų naujų institucinių darinių – Šeimos Centrų – kūrimui. Šiuo metu savivaldybių administracijose sudėtyse veikiantys Vaiko teisių apsaugos tarnybos, Socialinės paramos padaliniai yra pakankami, gyventojų žinomi ir pripažįstami, taip pat pagal veiklos specifiką tinkami įgyvendinti vieną ar kitą paramos šeimai priemonę.
Apibendrinimas. Įstatymo projekto, kaip atskiro teisės akto svarstymas nėra tikslingas – įstatymo projektas pernelyg bendro pobūdžio, nekonkretus, viduje prieštaringas ir galimai neatitinkantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Atskiros įstatymo projekto iniciatyvos gali būti diskutuojamos ir realizuotos jau esančiuose teisės aktuose. Manome, kad įstatymų leidėjų pastangos turėtų būti skirtos konkrečių problemų, su kuriomis susiduria šeima (pvz. ikimokyklinių vaikų priežiūra), sprendimui, o ne deklaratyvių įstatymų priėmimui.
[1] Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras, III knyga „Šeimos teisė“, V., 2001, 25 psl.
