Artėjant rinkimų maratonui, oras prisipildo populistinių pažadų ir Lietuva čia ne išimtis. Kaip rodo Švedijos smegenų centro TIMBRO, rengiančio Populizmo indeksą, stebėjimai, prieš septyniasdešimt metų parama populistinėms jėgoms svyravusi ties 10 proc., dabar išaugo iki 25 proc. Guodžia nebent tai, kad pasiekę šias aukštumas, populistai jau penketą metų jų neperšoka. O tai leidžia tikėtis, kad šios viršukalnės perkopti populistinius pažadus dalijantys politikai negeba – ir ateity negebės.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
Dalis mokslininkų laiko populizmą neatsiejamu demokratijos palydovu. Kiti gi perspėja, kad populizmas yra rimtas pavojaus signalas ir laiko jį pačios demokratijos pagimdytu jos griovėju. Juk populistai žada žmonėms dalykus, kurie dažniausiai apskritai nėra politikų ar valdžios galioje. Nėra arba neturėtų būti. Taip keliami lūkesčiai, kurių realiame gyvenime neįmanoma išpildyti, o tai veda į nepasitenkinimą. Tuomet nusiviliama vienais pažadukais ir bėgama paskui kitus, kurie pažada daugiau ir saldžiau. Kas nutinka su žmonių laisvėmis, kai jie visko tikisi iš valdžios, dar nepamiršome.
Populizmo diskursas paprastai formuojamas supriešinant paprastus žmones ir elitą. Čia vėlgi, nieko naujo – politikoje visuomet to supriešinimo yra. Kaimo su miestu, darbininkų – su darbdaviais, regionų – su centru. Bet koks paradoksas: paprastų žmonių išrinkti jų atstovai tuoj pat po rinkimų tampa naujuoju elitu. Kurie, kaip atskleidžia žurnalistiniai tyrimai, naudojasi viešų sandėlių lobiais taip, kad mėlynkraujas elitas netektų amo.
Ekonominės populistų pažiūros dažniausiai nėra tiksliai artikuliuotos. Svarbiausia – patekti į valdžią, o ten, kas bus – tebūnie. Kadangi daugiausia pažadų susiję su materialiuoju žmonių gyvenimu, nustatyti ekonominių ligų diagnozes yra būtina, prieš imantis jas gydyti. Ir čia ko gero, yra didžiausias politikų iššūkis. Tiksliai diagnozei nustatyti reikia ne šūkių, o žinių. Reikia laiko nuo simptomų pajudėti link jų ištakų ir numatyti paveikų gydymo kelią. Tad net ir rimtų partijų programos stokoja taiklios diagnozės, seka rinkėjų lūkesčius ir krypsta į populizmą. Rinkimų rinka veikia partijas taip, kad nori-nenori, jos perima ore tvyrančio populizmo gaidą.
Pavojus slypi tame, kad populistinės partijos vis dažniau linksta į totalitarizmą, nes supriešinimo darbotvarkė reikalauja „griežtos rankos“. Žmonėms tai patinka, kol griežtoji ranka neatsigręžia prieš juos pačius. Dar blogesnės žinios laukia ekonomikos. Kaip rodo akademiniame žurnale „American Economic Review“ publikuota studija, penkiolika metų trunkantis populistinių jėgų valdymas šalies ekonomikai gali reikšti 10 proc. bendrojo vidaus produkto praradimus. Nenuostabu – populistai dažnai siūlo tarpusavyje prieštaringas darbotvarkes, stabdo ekonomikos augimą ir mažina konkurencingumą.
Girdėdama saldžius politikų pažadus, vis prisimenu žinomą posakį: „išmintis – tai atskirti tai, ką gali pakeisti nuo to, kas ne tavo valioje“. Politikui dar labiau, negu bet kuriam žmogui, svarbu atskirti dalykus, kuriuos jis gali – ir netgi turi pakeisti, atėjęs į valdžią, nuo tų, kur jam bet kokiame aukštame valdžios soste nedera kišti rankų. Ši paprasta išmintis galėtų daugelį politikų apsaugoti nuo populizmo. Kaip ir Konstitucijos nuostatos apie privačią nuosavybę, ribotą valdžią ir santarvės puoselėjimą.
O jeigu mes rimtai norime, kad demokratijos nesunaikintų populizmas, valdžiai turi būti nustatytos ribos. Ir klausimas apie tų ribų nustatymą turėtų būti pirmas, kurį rinkėjas užduotų ant statinės užlipusiam politikui.
Originaliai publikuota LRT.
