Akcijos Lietuvos politinėje rinkoje auga artėjant rinkimams. Šioje specifinėje rinkoje konkuruojama kaip ir bet kurioje kitoje: vieni siekia sužavėti unikaliu brendu, kiti – patikimumu ir kokybišku darbu, dar kiti stengiasi įsiteikti vartotojams, žadėdami dalykus, kurie nebūtinai yra valdžios galioje. Tačiau, pažadėta – padaryta, ir su kiekvienais rinkimais valdžios galios ir žmonių lūkesčiai po truputį auga.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
Demokratija, kuriai nėra nustatyta ribų, rizikuoja pati save sunaikinti. Koks paradoksas – esantys valdžioje nustato taisykles ir apribojimus visiems – įmonėms ir žmonėms, reguliuoja prekybą, lošimus ir konkurenciją, rūpinasi vartotojų apsauga ir apraizgo žmogaus veiklą tikru taisyklių voratinkliu.
Tačiau nustatyti elementarias ribas patys sau esantys valdžioje negali. Nors būtent čia ir pasireikštų tikroji, o ne tariama, valdžios stiprybė. Rezultatai nestebina – anot Švedijos smegenų centro TIMBRO, ką tik paskelbusio 2024 m. metų Populizmo indeksą, prieš septyniasdešimt metų už populistines jėgas balsavo vos dešimtadalis Europos rinkėjų, o dabar – net ketvirtadalis. Kas ketvirtas žmogus Europoje eina paskui populistus!
Populizmo diskursas paprastai formuojamas supriešinant paprastus žmones ir elitą. Atrodytų, nieko naujo – politikoje visuomet to supriešinimo yra. Kaimo su miestu, regionų – su centru, tautos su Europos Sąjunga, darbuotojų – su darbdaviais. Visus šiuos diskursus atpažįstame ir Lietuvoje. Itin mėgstamas šiandien – konfliktas tarp darbdavio ir darbuotojo. Tačiau kai užsienio investicijos senka, o vietinės įmonės vis labiau diversifikuoja savo planus, nuteikti gyventojus prieš verslą ir privačią iniciatyvą apskritai nėra labai išmintinga. Juk būtent nuo darbdavių priklausys, ar bus kam užtikrinti ekonomikos funkcionavimą. Ar bus kam finansuoti biudžetą, augančius gynybos ir kitus poreikius. Ir apskritai, ar bus Lietuvoje darbo – kuris iš tiesų jungia, o ne priešina darbdavį su darbuotoju.
Suprasti tą jungtį ir puoselėti darbuotojo ir darbdavio santykį reikia ekonominio išprusimo. Gi populizmas klesti tuomet, kai politikai atsako į žmonių rūpesčius tiesmukai – pigia retorika bei pažadais, kad panaikins bet kokius nepriteklius, visiems viską duos ir pridės su kaupu, ir niekam už tai nereiks susimokėti. Užuot gilindamiesi į problemų ištakas ir imdamiesi nelengvų, bet ilgainiui vaisingų ir svarbiausia – žmonių nesupriešinančių sprendimų. Reikia ekonominio išprusimo ir ištvermės, kad įgyvendintum tokią politiką, kuri leistų visiems sukurti kuo didesnę gerovę. Tam būtina nustatyti ekonominių ligų diagnozę – kodėl serga mūsų mokesčių sistema, kodėl smunka investicijos? Ir tik nuėję gilyn į tų „kodėl“ ištakas, politikai gebės įvykdyti savo tikrąją misiją. Jie konkuruos ne pigiais pažadais ir demokratiją griaunančiu populizmu.
Guodžia nebent tai, kad parama populistams Europoje jau penketą metų neauga – gal pasiekė savo viršūnę. Nuo 2008 m. krizės palaikymas radikalioms kairiosioms partijoms nuosekliai mažėja. Liberalios partijos visoje Europoje laimi vis daugiau balsų ir 2023 m. pasiekė 12,3 proc., beveik priartėdamos prie 14 proc., kuriuos stabiliai išlaiko tradicinės konservatoriškosios jėgos. Visgi, konkurencija politinėje rinkoje turi savotišką poveikį – ilgainiui ir tradicinės partijos vis labiau linksta į populizmą. Kai visos be išimties rinkos yra reguliuojamos, kas užkardys neetišką pažadų eskalavimą rinkimų rinkoje?
Mums visiems šiandien svarbu išsaugoti demokratiją nuo irimo, ekonomiką – nuo susitraukimo, o žmones – nuo susipriešinimo, tad tai savo misija laikančių partijų akcijos šiandien turėtų kilti labiausiai.
Originaliai publikuota VŽ.
