Grįžę po atostogų nustembame, pamatę savo kolegas įdegusius ir visiškai atsipalaidavusius. Mūsų veidai švyti ne tik nuskaistinti saulės, bet ir atsipalaidavę nuo begalinio rūpesčio. Atostogas mėgsta visi. Tad visuomenei rūpi, kaip pailginti darbuotojų kasmetines atostogas, politikams – kaip suteikti dirbantiesiems daugiau laisvadienių. Ir tik viena gyventojų grupė neturi jokių įstatymo nustatytų atostogų. Tai – verslininkai.
LLRI prezidentė Elena Leontjeva.
Juk dažnai mąstoma – nuo ko verslininkui ilsėtis, jei ir taip kiaurą dieną nieko neveikia: nestovi prie staklių, neatsakinėja piktiems klientams skambučių centre, nevairuoja sunkvežimių, o pelną uždirba iš darbuotojų sukurtos pridėtinės vertės. Marksizmo požiūriai kartais gajūs ir privačiose įmonėse.
Vis dėlto verslininko galvą ir kūną, neuronų jungtis bei psichiką veikia ypatinga profesinė įtampa. Ji būdinga ir tiems, kam patikėta įgyvendinti esmines verslo organizavimo funkcijas. Mat, tokio žmogaus veikla visuomet nukreipta į ateitį: jis kaip pranašas turi numatyti rinkų perspektyvas, būsimą konkurencinę sanklodą, kainų tendencijas, naujų technologijų atsiradimą ir geopolitinius poslinkius. Tame ateities paveiksle jis turi rasti nišą savo produktui ar paslaugai. Tam, kad verslininko vizija taptų tikrove, jis turi sujungti šimtus, kartais tūkstančius ekonominių išteklių, kol pasieks jų sinergiją, vadinama pridėtąja verte. Jis nuolat įsivertina išteklių kainas, priima investicijų ir organizacinius sprendimus, sprendžia begalines dilemas. Ir kad ir koks stiprus bebūtų žmogiškųjų išteklių skyrius, galiausiai raktiniai sprendimai dėl darbuotojų taip pat lieka verslininko rankose.
Todėl patarimai „gyvenk šia diena“ ir „atsipūsk“ jam negalioja. Muzikantas gali skambinti tos akimirkos natą, mokytojas aiškina mokiniui šios pamokos temą. Verslininkas gi visa savo esybe yra nukreiptas į ateitį: iš būsimos rinkos mozaikos, kapitalo prieinamumo bei vartotojų lūkesčių, jam reikia priimti šios dienos sprendimus ir nustatyti ribas, kurių įmonė negali peržengti. O tai reiškia ir neišsemiamas žmogiškas įtampas – nes būtent šis asmuo primena kitiems apie gyvenimo ribotumus, nustato normas ir terminus, užduoda nenumaldomą laiko ritmą. Jis tarsi įkūnija savimi aplinkinių patiriamus ribotumus.
Verslininkas privalo jausti ir įmonės vidaus pulsą, ir išorės kosmosą. Jam reikia atsirinkti raktinius partnerius, kurie visus metus užtikrintų sklandų veikimą, o ne kasdienius sutrikimus.
Tad retas verslininkas gali visiškai atsijungti ir per atostogas. Kurios, kaip įsitikinome, jam yra kaip tik būtinos! Kaip patikimai bebūtų deleguotos atskiros funkcijos, sinergijai reikia žmogaus, pačiu savimi vienijančio viską į visumą, nes atskiri fragmentai nuolat pulsuoja ir sujaukia bendrą paveikslą. Tai ypač jaučiama tokių kaip dabartinės krizių laikmečiu, kai infliacija sudarko bazines rinkos proporcijas, o atbanguojantys ciklai nušluoja ilgai kurtas vertės grandines.
Kokia stipri bebūtų žmogaus psichika, ir kiek organizmas bebūtų įpratęs veikti padidinto adrenalino sąlygomis, pailsėti nuo begalinės atsakomybių virtinės ir sugrįžti į save žmogui būtina. Dažnai vienišas ir nesuprastas, kritikuojamas tų, kurie geriau išmano, „kaip reikia daryti verslą“, verslininkas nusipelno lėto laiko ir tylos. Lėtas laikas – tai toks, kai sprendimas neveja sprendimo, kai žmogus gali pailsėti nuo begalinių įtampų bei – kas skaudžiausia – socialinės neapykantos.
Tyla – tai ne tiek fizinė būsena, kiek saugumas, kad niekas nežvelgia į tave kaip į melžiamą karvę, kad nesi visiems be galo skolingas, visų nesuprastas, peikiamas. Tyla – tai laikas, kai gali sau leisti būti daugiau nei vien tik funkcija, privalančia užtikrinti daugybės ekonominių veiksnių sinergiją ir sukurti mistinę „pridėtąją vertę“, kurią visuomenė vis vien tiki sukūrusi savo karčiu prakaitu. Bent laikinai nusimetęs šią socialinę funkciją, verslininkas gali grįžti į rudenį pajėgus vėl ją nešti ant savo pečių.
Originaliai publikuota „Verslo žiniose“.
