Prieš kurį laiką Lietuvoje įteisinta subsidiari rangovų atsakomybė sukūrė keturis kartus didesnę naštą, nei buvo būtina. ES teisėje įtvirtinta pareiga apsaugoti tik komandiruojamus darbuotojus, Lietuvos įstatymuose buvo pritaikyta visiems, dirbantiems statybų sektoriuje.
Karolina Mickutė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnioji ekspertė
Kitaip tariant, užuot apribojimų mažai daliai statybų sektoriaus subjektų, dirbančių išskirtinai specifiniais pagrindais ir atvejais, savavališkai išplėsta taisyklė nuvilnijo per visą statybų sektorių, jo darbuotojus, rangovus, vartotojus bei mokesčių mokėtojus.
Antra naštos banga nusirito per smulkius subrangovus ir jų darbuotojus. Naujame reguliavime numatyta, kad už darbuotojų algas yra atsakingas ne tik samdomas subrangovas, bet ir pagrindinis rangovas. Natūralu, kad siekdami minimizuoti rizikas, generaliniai rangovai prioritetą teikia seniai veikiančioms, stambioms statybų įmonėms, o mažoms, ką tik užgimusioms, itin specializuotoms įmonėms šansai gauti darbų užsakymų tapo mažesni. Tai tiesiogiai veikia ir tuos, kurie nori kuo greičiau įsikraustyti į savo naujus namus – statybų kaina jiems išauga, o terminai – išilgėja. Tai – trečioji grupė žmonių, susidūrusių su subsidiarios rangovų atsakomybės įteisinimo našta.
Ketvirtoji – mokesčių mokėtojai. Dėl naujų reikalavimų įgyvendinimo gali reikšmingai strigti valstybės projektai, pavyzdžiui, naujų mokyklų ar ligoninių pastatų rekonstrukcija, kai dėl statybos darbų skelbiamas viešasis konkursas ir samdomas jį laimėjęs rangovas. Siekdamas apsidrausti nuo rizikų mokėti svetimiems darbuotojams algas, rangovas gali ne tik didinti savo paslaugų kainas, bet ir ilginti darbų terminus.
Visa tai – teisės aktų „auksavimo“, perkeliant juos į nacionalinę teisę, pasekmė. Užuot minimalių ir neišvengiamų direktyvos taisyklių perkėlimo, jos yra aplipdomos papildomais aukso sluoksniais – ES teisės akte nenumatytomis taisyklėmis, ribojimais, draudimais, išplėstomis valdžios institucijų teisėmis. Tokių direktyvų įgyvendinimas bereikalingai išbrangsta – kyla jo kaina mokesčių mokėtojams, valstybės tarnautojai praleidžia daugiau laiko jas įgyvendinami, įmonės – prie jų prisitaikydamos.
Būtent dėl teisės aktų „auksavimo“ gydytojai vis dar vengia skirti vardinius vaistus – pacientui būtinus, vaistinius preparatus, kurie Lietuvoje neregistruoti. Taip nutiko todėl, kad perkeliant ES direktyvą, užuot numatę gydytojo atsakomybę už paciento priežiūrą, įstatymo leidėjai įtvirtino tiesioginę ir asmeninę gydytojo atsakomybę, skiriant vardinį vaistinį preparatą. Jei būtų nustatyta, kad vaistas buvo paskirtas netinkamai, gydytojas galėtų būti baudžiamas licencijos stabdymu arba panaikinimu. Todėl, net ir galėdami, skirti tinkamiausią vaistą pacientui gydytojai nelinkę.
Teisės aktų „auksavimo“ priežastys – ekspertinių žinių stoka, skubėjimas arba bandymas politinės darbotvarkės klausimus, kurie nebūtinai susiję su direktyvos nuostatomis, pateikti po pastarosios skėčiu.
Nepaisant to, kad su ES teisės įgyvendinimu susiję projektai sudaro kiek mažiau nei 5 proc. Seimo pavasario sesijos darbotvarkės planų, netinkamai perkelti, jie gali sukurti kelis kartus didesnę nei planuota naštą gyventojams, įmonėms bei valstybės institucijoms.
LLRI tyrimai rodo, kad nepagrįstų įstatymų projektų poveikis nėra vertinamas priimant kas antrą įstatymą. Šioje sesijoje maždaug trečdalis su ES teisės perkėlimu susijusių teisės aktų dar nėra registruoti, tad nei jų turinys, nei poveikis nėra žinomi. O laiko visuomet trūksta. Siekiant dar šioje sesijoje laiku perkelti ES direktyvas, mažės galimybių juos tinkamai parengti. O parengus, tikėtina, bus forsuojamas priėmimas, tai darant svarstymo ir derinimo su visuomene laiko sąskaita.
Tai – sisteminė problema, neleidžianti pasiekti kokybiško Seimo ir Vyriausybės darbo: kuo mažiau skiriama laiko projekto aptarimui, poveikio vertinimui, tuo prastesnė, tikėtina, jo kokybė. Be to, vienas reguliavimas, kylantis iš direktyvos, gali multiplikuotis, tokiu būdu sukeldamas nepamatuotą naštą visuomenei.
Siekiant to išvengti, pirmiausia reikia sutarti, kad teisės aktų „auksavimas“ – ydinga praktika, kurios panaikinimas turi būti prioritetas. Specifinių problemų tam tikruose sektoriuose egzistuoja, pavyzdžiui, minėtuose statybų ir farmacijos sektoriuose. Tačiau su jomis kovoti reikia identifikuojant jų prielaidas ir galimas alternatyvas, o ne bandyti pritempti prie ES direktyvų reikalavimų, kurių iš tiesų net nėra.
Na, ir pabaigai – ES teisės aktų perkėlimui yra taikomi tie patys teisėkūros reikalavimai, įskaitant ir poreikį įrodyti jų būtinybę. Reikalavimų nėra laikomasi, nes įstatymų leidybos sistema neturi veiksmingų svertų stabdyti broką. Kuris pamažu tampa paauksuotas.
Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Daugiau skaitykite šioje nuorodoje.
