Rita Griguolaitė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė
Vis dažniau Lietuvos įstatymų nuostatos grindžiamos, kad „to reikalauja Europos Sąjunga“. Todėl rimtu veidu aiškinama, kad negalima išvengti energinio naudingumo sertifikatų, maisto produktų ženklinimo ar kiaulių linksminimo fermose. Laiku neapsižiūrėjus tenka spręsti, kaip įgyvendinti įsipareigojimus ES – direktyvoms ir reglamentams atkeliavus iš Briuselio, laisvės, kaip įvykdyti nurodymus, lieka mažai. Tad kyla klausimas – ką Lietuva veikia parengiamajame etape, kai derinamos šalių narių pozicijos?
Sausį visiems pirkimo-pardavimo ar nuomos sandoriams įsigalioję privalomi energinio naudingumo sertifikatai sukėlė galvos skausmą tiek nekilnojamojo turto savininkams, tiek notarams. Žinant, kad didžioji dalis nekilnojamojo turto yra seni sovietinio tipo pastatai, Lietuvos atstovų nereikalavimas išimčių svarstant tokį ES reguliavimo pasiūlymą, nebuvo labai apdairus. Tad dabar Aplinkos ministerija priversta ieškoti būdų, kaip sumažinti naštą gyventojams ir verslui.
Dar pavasarį ne viena įmonė užuot dirbusi, analizavo, kokius ES reglamento 222 leidžiamus teiginius apie sveikumą galės rašyti ant maisto produktų pakuočių. O kur kiaulių gerovės reguliavimas, įpareigojęs ne tik perdaryti fermų gardus, bet ir parūpinti „smalsiosioms“ kiaulėms „žaislų“. Praeitą pavasarį ieškota ir būdų kaip išsaugoti apie 1000 farmakotechnikų darbo vietas, nes dar 2005 m. neapsižiūrėta ir jų profesinė kvalifikacija neįtraukta į direktyvą dėl profesinės kvalifikacijos pripažinimo šalia vaistininkų profesinės veiklos. Todėl Lietuvos farmakotechnikai, būdami tokios pat aukštos kvalifikacijos kaip ir kitų šalių vaistininkai, ES reguliavimo praktiškai paliekami už borto.
Nė viena reguliavimo iniciatyva nekyla be Europos Komisijos įsikišimo, Ministrų Tarybos ir Europos Parlamento pritarimo. Užsienio reikalų ministerija nurodo, kad per metus vien ES Tarybos darbo grupių susitikimų rengiama apie 3000, kuriuose dalyvauja ir Lietuvos atstovai su šalies pozicija vienu ar kitu svarstomu klausimu, t.y. turi galimybę išsakyti savo nuomonę ir derėtis dėl išimčių. Deja, dėl minėtų reguliavimų nesiderėta, galimybių, kurios padėtų sumažinti reguliavimo naštą, neieškota.
Naujo reguliavimo tikslai atrodo kilnūs, bet už juos moka tas pats vartotojas, žmogus, įmonė, kuriuos siekiama saugoti ar informuoti. Maisto produktus su senais užrašais teko išparduoti per pusmetį ir rūpintis kita pakuote. Jei valstybės įmonė, atestuojanti specialistus energinio naudingumo sertifikavimui, planuoja įplaukas dėl sertifikatų privalomumo, tai eilinis parduodantis butą žmogus ar nuomojanti patalpas įmonė – be jokios racionalios priežasties augančias išlaidas.
Galima sakyti, kad per trumpai esame ES, kad mokėtume „pastovėti“ už savo interesus, kaip tai moka britai ar danai. Tačiau, ar derantis su ES padaroma viskas, kas įmanoma, o mūsų sunkumai tikrai kyla iš to, kad esame maži? Gal trūksta sąmoningumo įvertinant ES svarstomų reguliavimų poveikį privačiam sektoriui ir noro aktyviai dalyvauti jų svarstyme?
