Ir kitais metais bus skiriama biudžeto lėšų rinkėjams papirkti
Šalies valdžia dar neišmoko išleisti tiek pinigų, kiek jų surenka.
Planuojama, kad kitąmet valstybės biudžeto išlaidos bus 1,441 mlrd. litų didesnės nei pajamos.
Nacionalinio biudžeto pajamos kartu su ES lėšomis turėtų pasiekti 22,082 mlrd. litų. Išlaidos sieks 23,523 mlrd. litų.
Apie nenugalimą Lietuvos valdžios ydą – išlaidavimą – „Lietuvos ryto“ pokalbis su Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentu Remigijumi Šimašiumi.
* * *
– Susidaro įspūdis, kad Seimo nariams biudžetas pasidaro svarbus tik tada, kai galima paprašyti skirti pinigų rinkimų apygardoje esančios mokyklos arba darželio remontui. Finansų ministerijai taip pat nerūpi niekas, išskyrus tai, kiek milijardų didės biudžeto pajamos ar išlaidos.
Kodėl tai kartojasi jau daugiau kaip penkiolika metų?
– Iš tiesų tie, kurie sudarinėja biudžetą, turėtų pasakyti, kokių tikslų siekia. Taip pat reikėtų įvertinti, kaip efektyviau galima pasiekti šių tikslų. Tik tuomet galima pradėti kalbėti apie pinigus.
Atrodo, kad ir Finansų ministerijai įdomiausia tiktai paskutinė stadija – sąmata, kiek bus išleidžiama bei surenkama pinigų. Finansų ministerijai neįdomu, kam išleidžiami pinigai, ar jie leidžiami efektyviai.
Seimo nariams Biudžeto įstatymas bendrąja prasme tebėra antraeilis dalykas.
Manau, kad menkas dėmesys biudžetui yra susijęs su problema, kurią kasmet įvardija ir prezidentas Valdas Adamkus.
Biudžetas realiai yra sudaromas ne pagal veiksmų programas, o pagal institucijų pageidavimus.
Nors ir skelbiama, kad mūsų biudžetas – programinis, Lietuva iki šiol realiai nepasinaudojo šalių, kuriančių programinius biudžetus ir vertinančių išlaidų efektyvumą, patirtimi.
Net ir perskaitęs biudžeto projektą su aiškinamąja knyga, kuri yra kelių šimtų puslapių, joks racionaliai mąstantis žmogus negalėtų atsakyti, kokie tikslai bus pasiekti su šiais pinigais.
– Įmonės ir piliečiai atsakingai leidžia pinigus, nes tai – jų pinigai. Valdininkai ir politikai leidžia svetimus pinigus. Tad ar ne čia slypi didžiausias jų neefektyvaus panaudojimo pavojus?
– Efektyviausi sprendimai priimami laisvosios rinkos sąlygomis, o ne tada, kai sprendimus priima valdžia. Todėl kyla klausimas, kokias sritis turėtų finansuoti biudžetas, o ką palikti rinkos rankai.
Neseniai paskelbta apie dar vieną valstybės tarnautojų skaičiaus didinimą, nes to reikia naujoms valstybės funkcijoms užtikrinti.
Tai – puiki iliustracija, kad valdžia prisiima vis daugiau funkcijų, nors kaip tik reikėtų dalies funkcijų atsisakyti. Įdiegta daug technologijų naujovių, turėjusių sumažinti valstybės tarnautojų skaičių, bet Lietuvoje šis skaičius tik didėja.
Matyt, taip vyksta tik todėl, kad siauri žinybų interesai yra laikomi aukštesniais už visuomenės, kuri dažniausiai lieka neišgirsta.
– Apskritai ar įmanoma priversti valdžią atsakingai leisti mūsų pinigus?
– Pagal apibrėžimą politikai bei valstybės tarnautojai ir taip turėtų atsakingai leisti valstybės pinigus.
Lietuvos atveju galime ieškoti ir techninių priežasčių, kurios lemia biudžeto sudarymo principus.
Dėl jų pinigai išleidžiami neefektyviai.
Normalus biudžeto planavimas būtų, kai pirmiausia iškeliami tikslai, o tuomet ieškoma priemonių šiems tikslams pasiekti ir įvertinama, kiek tos priemonės kainuos.
Lietuvoje to nėra.
– Jeigu problemos – tik techninės, kodėl jos iki šiol nepašalintos?
– Manau, kad politikai tiesiog nenori priimti tokios tvarkos, kuri leistų viską daryti skaidriai ir efektyviai.
Biurokratinis aparatas – kalbu ne tik apie Finansų ministeriją, o apie visus asignavimų valdytojus – suinteresuotas gauti kuo daugiau pinigų ir kuo mažiau atsiskaityti, kaip jie buvo išleisti.
Kita vertus, tokiais atvejais politikai įgyja galimybę panaudoti valstybės pinigus taip, kad jie padėtų siekti asmeninių politinių tikslų. Nekalbu apie korupcijos atvejus, bet galima kalbėti apie atvirą rinkėjų papirkimą valstybės biudžeto pinigais.
Vienmandatėse apygardose išrinkti politikai visada stengsis parodyti rinkėjams, kad ką nors padarė jų naudai. Toks politikas kitose vietose gyvenančių rinkėjų sąskaita padarys ką nors gera savo rinkėjams.
Visus politikus palaiko kuri nors interesų grupė.
Tad vieni politikai niekada nesutiks, kad būtų nubrauktas finansavimas žemės ūkiui, kiti – kitai sričiai. Grupių interesai ir bendro požiūrio nebuvimas vis dar Lietuvoje lemia per daug.
– Apie penktadalį visų 2007-ųjų valstybės biudžeto išlaidų numatyta skirti socialinei apsaugai bei žemės ūkiui. Bet kelerius pastaruosius metus mūsų ekonomika augo labai sparčiai, beveik išnyko nedarbas.
Ar tokiu atveju lėšos socialinei paramai natūraliai neturėtų mažėti?
– Tai bent jau turėtų būti rimtas signalas, kad kai kurių dalykų socialinėje apsaugoje galima atsisakyti.
Žemės ūkis daug lėšų gauna iš ES fondų, Lietuva yra įsipareigojusi pridėti dalį pinigų prie šios paramos. Bet kitąmet tiesioginėms išmokoms ūkininkams iš biudžeto bus skirta 100 mln. litų daugiau.
Lietuva neišsiderėjo iš ES, kad tiesioginės išmokos būtų tokios pat kaip ir senosiose ES narėse.
Tai reiškia, kad mūsų ūkininkai iš ES gauna mažiau lėšų. Tačiau Lietuva savo mokesčių mokėtojų sąskaita skyrė daugiau pinigų ūkininkams. Šiemet tam buvo skirta apie 180 mln. litų, kitąmet – jau beveik 280 mln. litų.
Dėl ES paramos ūkininkų pajamos ir taip augo sparčiausiai šalyje. Ar turime skirti jiems dar daugiau lėšų, kurios gali būti panaudotos valstybės konkurencingumui ar kitų žmonių gerovei didinti?
Žemdirbiai iš esmės nemoka jokių mokesčių, todėl jiems skirtas biudžeto lėšas galima vadinti tiesiog pravalgomais pinigais.
– Bet galbūt Lietuvoje tebėra daug socialinių problemų, kurias neatidėliojant reikia spręsti?
– Jei valstybė prisiima funkciją padėti vargstantiems žmonėms, ji ir turi tai daryti.
Lietuvoje yra daug socialinių problemų, todėl yra kur prasmingai išleisti šiuos pinigus.
Tačiau šių ir kitų metų biudžetas yra ekonomikos augimo bei didžiulio pajamų didėjimo biudžetas. Per penkerius pastaruosius metus nacionalinis biudžetas padidėjo dvigubai.
Bet net ir taip smarkiai augant pajamoms, valdžiai nepavyksta sudaryti subalansuoto biudžeto. Jis – vis dar deficitinis. Nepaisant to, įvedamos naujos socialinės išmokos, lengvatos.
Kitaip sakant, valgoma būsimų kartų sąskaita. Biudžetas sudaromas su euforija, tikintis, kad ekonomika augs ir augs. Tačiau kas bus, kai ūkio augimas sulėtės?
Pavyzdžiui, dabar pensijų sistemos padėtis gera, bet nesprendžiamos sisteminės pensinio aprūpinimo problemos. Juk ilgalaikėje perspektyvoje „Sodros“ likimas – kaip laivo „Titanikas“, kuris susidūrė su ledkalniu ir nuskendo.
Tačiau valdžia nė nebando kuo daugiau žmonių išlaipinti iš pasmerkto „Sodros“ garlaivio.
Toliau didinami valdžios įsipareigojimai, kurie ateityje dirbantiems žmonėms taps nepakeliami.
Galbūt tik ūkio nuosmukio metais valstybės išlaidos gali viršyti pajamas, bet tik ne augimo periodu. Todėl mūsų valstybę valdančios partijos elgiasi neatsakingai.
Štai Latvija bei Estija jau turi biudžeto perteklių, jos mažina valstybės skolą.
Bet Lietuvoje nedeficitinio biudžeto data vis nukeliama. Dabar numatyta data – 2009-ieji.
Tai reiškia, kad dabartinė valdžia sudarys subalansuotą biudžetą, kurį teks vykdyti naujai išrinktai valdžiai.
– Kitais metais biudžeto asignavimai labiausiai didėja socialdemokratų valdomoms ministerijoms – iš viso 1,3 mlrd. litų. Ar biudžeto dalybos susijusios ir su politiniais žaidimais?
– Nė viena ministerija negali skųstis, nors Finansų ministerija ir yra prasitarusi, kad patenkinama tik trečdalis prašomos sumos.
Tokia jau tradicija – prašyk kuo daugiau, tada bent dalį gausi.
O juk reikėtų spręsti realias problemas, o ne susigalvotas.
– Kas galėtų priversti politikus mažinti išlaidas?
– Metas, kai valstybė atsidurs ant finansinės krizės slenksčio.
Lietuvoje tokia situacija buvo 1999 metais. Tada ir paaiškėjo, kad galima apkarpyti išlaidas.
Apskritai mūsų šalyje reformos būdavo vykdomos tik tada, kai tapdavo neišvengiamos politikams, o ne verslui ir gyventojams. Bet faktas, kad tokius sprendimus naudingiau priimti tada, kai ūkis auga, o ne prasidėjus krizei.
Mantas Dubauskas
„Lietuvos ryto“ korespondentas
