Pasigirdo ekspertų ir politikų siūlymų ar tarsi nekaltų pasvarstymų, kad reikėtų devalvuoti litą ir pamąstymų, kaip tai padaryti. Tai kelia nerimą. Estijoje šių kalbų pagrindu prorusiškos penktosios kolonos paskleisti gandai sukėlė tiek susirūpinimo, kad bankai pritrūko eurų, į kuriuos žmonės masiškai ėmė keisti kronas. Aktualūs du klausimai: pirma, ar litas tikrai stabilus ir juo galima pasitikėti, antra, kokia pinigų politika visgi Lietuvai geriausia ir ar tikrai šiandien reikia ką nors keisti, kad spręstume infliacijos ar kitas problemas.
Atsakymai į abu klausimus negali apsieiti be priminimo, kokiais principais Lietuvoje veikia valiutų valdybos sistema. Principas – daugiau nei paprastas: grynųjų litų išspausdinama tiek, kiek jų norima nupirkti už atneštus eurus ar kitą užsienio valiutą pagal nustatytą jos ir euro santykį. Dar daugiau – visi grynieji apyvartoje esantys litai turi būti šimtu procentų padengti atitinkamu užsienio valiutos ar kitu likvidžiu rezervu. Tai reiškia, kad net jeigu visi grynų litų turėtojai sumanytų išmainyti savo litus į eurus ar kitą valiutą, jie galėtų tai padaryti, nes tam yra pakankami rezervai.
Kad tokia sistema yra pakankamai stabili parodė ir 1996 metai, kai atėję į valdžią tuomet Gedimino Vagnoriaus vadovaujami konservatoriai deklaravo pasiryžimą panaikinti valiutų valdybą ir dėl to po rinkimų prie valiutų keityklų kelias dienas driekėsi keliolikos metrų eilės – žmonės masiškai keitė litus į dolerius. Valiutų valdybos stabilumas liko patvirtintas ir 1999 metų finansinės krizės metais.
Verta priminti ir tai, kad valiutų valdybos sistemos įvedimas panaikino iki tol buvusią hiperinfliaciją, per mėnesį kelis kartus sumažino palūkanas. Iš karto po šios sistemos įvedimo, ją praktiškai paraidžiui nukopijavo Bulgarija ir iki šiol džiaugiasi tokiais pačiais gerais rezultatais. Jeigu sistema iki šiol puikiai veikė, negi yra pagrindas jos atsisakyti?
Valiutos devalvavimo rezultatas būtų tas, kad visi litų turėtojai automatiškai vienu mostu būtų nuskurdinti ir todėl galėtų įsigyti mažiau užsienio prekių. Devalvavimu tarsi ir būtų sprendžiama einamosios sąskaitos deficito „problema“ (ji reiškia, kad žmonės iš užsienio daugiau perka, negu ten parduoda, o kad turėtų už ką pirkti, skolinasi arba leidžia savo santaupas). Tačiau ši tariama problema būtų sprendžiama viską nustatant atbulai: bijant kad žmonės nenuskurstų ir neprasiskolintų dėl to, kad neturės už ką apmokėti savo sąskaitas ir grąžinti kreditus, jie būtų nuskurdinami vienu mostu sumažinant jų turimų pinigų vertę. Nuvertėjant valiutai žmonės tiesiog išgalėtų mažiau nusipirkti ir būtų priversti daugiau parduoti, kad leistų sau tą patį kaip ir iki devalvavimo.
Devalvavimas būtų naudingas tik kelioms interesų grupėms. Visų pirma – tai skolininkai, pasiskolinę litais. Vienu rankos mostelėjimu lito devalvavimas jiems taptų jų skolos palengvinimu, nes pasiskolinus daugiau jiems grąžinti tektų mažiau. Beje, ne kieno nors kito, o kreditorių (ne tik bankų, bet ir indėlininkų) sąskaita. Dar trumpam galėtų laimėti tie eksportuotojai, kurie su savo tiekėjais ar darbuotojais turi ilgalaikes sutartis fiksuotomis kainomis litais. Lito devalvavimas jiems, kaip ir skolininkams, leistų sumažinti savo naštą. Tačiau ir vėl ne kieno nors kito, o kitų verslininkų ir darbuotojų sąskaita.
Neatsitiktinai manipuliavimas valiuta visada, kai tik valdžiai paliekama tokia galimybė, tampa interesų kovos ir neprieinančių prie valdžios išnaudojimo įrankiu. Juk devalvavimo žalą patiria visi, o trumpalaikę naudą visų sąskaita – kai kurios labai aiškios grupės. Štai kodėl savo laiku pinigai, buvę privačiu reikalu (aukso kasimas ir monetų kalimas buvo privatus) tapo valdiškos monopolijos įrankiu (tik valdžia gali spausdinti popierius ir savo įpareigojimu atsiskaitinėti tik jais suteikti jiems vertę). Štai kodėl valiutų valdybos modelis kaip apynasris, kuris neleidžia bent jau vietinei valdžiai tiesiogiai paveikti savo šalies pinigų, yra stabilumo ir pinigų apsaugojimo nuo valdiškų manipuliacijų garantas.
Kad ir ką besakytų ekspertai ar politikai apie tai, kaip reikia devalvuoti litą, atsisakyti valiutų valdybos ar „išlaisvinti“ litą ir paleisti jo kursą plaukioti – neužmirškime, kad tai būtų ne lito išlaisvinimas. Tai būtų valdžios išlaisvinimas, galių jai suteikimas mažinti mūsų naudojamų litų vertę ir taip skurdinti mus kas dieną to mums net nepastebint.
