Pirmininkavimas Europos Sąjungos (ES) Tarybai yra proga Lietuvos elektoratui daugiau įsitraukti į ES reikalus. Bet kaip ir iki šiol pirmininkavimas ir Lietuvos prioritetai išlieka terra incognita. Šis terminas gana tinkamai atspindi kelias problemas. Pirma, pagal labiausiai paplitusią interpretaciją terra incognita yra nežinoma žemė. Tai reiškia, kad žmonės nežino, ar Lietuva turi poziciją ir kokia ta Lietuvos pozicija yra. Pagal kitą, mažiau paplitusią reikšmę terra incognita reiškia nepažymėtą žemę, t.y. žemė yra, bet ji nepažymėta žemėlapiuose. Kitaip tariant, Lietuva poziciją turi, bet kas ją suformulavo ir kodėl – neaišku, neskelbiama.
Lietuvos pirmininkavimo prioritetų analizę sudaro 50 puslapių dokumentas. Pateikti pozicijos analizę ar vertinimą kiekvienu prioriteto klausimu būtų labai sudėtingas uždavinys. Tačiau galima išskirti keletą bendrų linijų ar aktualijų, pagal kurias, bent jau retoriniame lygmenyje, turėtų dėliotis klausimai.
Ar „daugiau Europos“ yra geriau?
Nepaisant to, kad „daugiau Europos“ yra labai dažnai vartojama retorinė priemonė, jos reikšmė (ar bent kryptis) priklauso nuo to, kaip „Europą“ įsivaizduoja kalbantysis. Vieniems Europa yra socialistinis projektas, kitiems laisvos prekybos zona, trukdanti vietiniams politikams užsiimti vietinių įmonių protegavimu. Tretiems tai bendros valstybės užuomazga, o ketvirtiems – lėšų šaltinis. Vien jau dėl šios priežasties „daugiau Europos“ yra visiškai nenaudingas (nors ir plačiai vartojamas) posakis.
Jei žiūrėtume detaliau, tai „daugiau Europos“ dažnai reiškia didesnį taisyklių kūrimo ar sprendimų priėmimo galių perkėlimą Europos Komisijai ir Parlamentui. Tai – iš esmės priešinga kryptis nei deklaruojama „subsidiarumo“ politika, pagal kurią jokia viešoji institucija neturėtų spręsti klausimų, kuriuos geriau gali išspręsti privati institucija. Perkėlus į valstybinį lygmenį – klausimus spręsti kuo žemesniu lygmeniu, kuo arčiau problemos šaltinio. Taigi, ES turėtų kištis tik tada, kada individualiais šalių veiksmais klausimo išspręsti neįmanoma.
Peržvelgus kad ir neseną ES istoriją, matyti, kad vis daugiau ir daugiau problemų yra bandoma spręsti ES lygmeniu, nepriklausomai nuo to, ar tai pasiteisina, ar ne. Nereikia būti dideliu viešųjų institucijų teorijos šalininku, kad identifikuotum, kad visos valdiškos organizacijos dažniausiai siekia daugiau veiklų, kontrolės, įtakos ar biudžetų. Susigalvoti aktualiją, peržengiančią valstybių sienas, ir taip sau suteikti mandatą veikti yra palyginti nesunku. Ypač kai visi aplinkui daro tą patį. Todėl esminis klausimas dėl galių centralizavimo turi būti ne, ar daugiau Europos yra gerai, bet atvirkščiai – ar reikia daugiau Europos?
Daugelis į pirmininkavimo darbotvarkę įtrauktų klausimų, pvz., „Bankų sąjunga“ ir ypač „Ekonominės ir pinigų sąjungos gilinimas“, primena situaciją, kuomet nepaisant problemos esmės vienintelis atsakymas, kurio galima tikėtis iš ES, yra „reikia daugiau Europos“. Galima daug ir detaliai ginčytis, bet keista, kad niekas net nediskutuoja apie „mažiau Europos“ alternatyvą.
Ar reikia daugiau kontrolės?
Kitas susijęs klausimas – ar reikia, kad žmones ir verslą daugiau kontroliuotų valdžia. Deja, čia situacija yra prasta. Praktiškai visos visada svarstomos iniciatyvos siekia daugiau kontroliuoti žmones, verslus ir privačią iniciatyvą. Matyt, kai moki naudotis tik plaktuku, viskas atrodo kaip vinys. Lygiai taip pat yra su dauguma politikų ar biurokratų. Kuomet karjerą padarai iš draudimų, sunku įsivaizduoti, kad kažką galima padaryti leidimais. Tai galima suprasti, bet jokiu būdu negalima pateisinti.
Tad „daugiau Europos“ būtų tinkamas sprendimas, jei „daugiau Europos“ reikštų nacionalinių įstatymų, varžančių žmonių veiklos laisvę, panaikinimą (pvz., susitarimas dėl laisvos prekybos tarp ES ir JAV, kuris naikintų dirbtinius prekybos suvaržymus). Retsykiais pasitaiko reguliavimo supaprastinimo, bet praktiškai niekada – reguliavimo panaikinimo. Net tos iniciatyvos, kurios turėtų lengvinti veiklą (pvz., ES 4-asis geležinkelių reformos paketas) šviesą pasiekia jau „atskiesti“ ir kompromisiniai. Pridėkime dar šalių narių norą toliau neleisti veikti ir turime rezultatą – dominuoja žmonių laisvę varžantys sprendimai.
Ar reikia daugiau paternalizmo?
Laisvės suvaržymas yra ypač akivaizdus, jei nuo ekonominės veiklos pereiname prie kitų kasdienio žmonių gyvenimo klausimų. Pradedant nuo reikalavimų iš restoranų pašalinti stiklinius aliejaus butelius, baigiant draudimu kirpėjoms dėvėti aukštakulnius. Ir nors darbotvarkėje tokių klausimų ne per daugiausia (palyginus su ekonominėmis aktualijomis), į akis krenta jau spėjęs išgarsėti mėtinių cigarečių draudimas (Tabako direktyva) ir Lietuvos sveikatos apsaugos ministro pozicija, garsiai deklaruojanti, kad tai yra Lietuvos prioritetas. Beje, į klausimą, ar reikia daugiau paternalizmo, gerai atsako ir patys europiečiai. Su teiginiu „Valdžia per daug kišasi į mūsų gyvenimą“ sutiko net 64 proc. apklaustųjų (Eurobarometro duomenys).
Apskritai Lietuvoje formuojasi ydinga praktika: žmonių laisvę varžančius sprendimus nuleistus iš ES vietiniai biurokratai linkę dar labiau sugriežtinti. Ir atvirkščiai, žmonių laisvę didinančius sprendimus iš ES, vietiniai biurokratai linkę ignoruoti, apeiti ar net neinformuoti visuomenės apie jų egzistavimą. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl ES populiariai yra pagarsėjusi, kaip besirūpinanti tokiais menkniekiais kaip agurkų dydis ar bananų išlinkis. Ir tai kenkia, visų pirma, pačiai ES.
Per ateinantį pusmetį Lietuvoje ES reikalai bus aptarinėjami šiek tiek daugiau. Ateities Lietuvos pažangai būtų labai naudinga, kad piliečiai pradėtų patys domėtis juos paliesiančiais sprendimais. O ypač, kad uždavinėtų klausimus, išeinančius už politikų komforto zonos. „Ar tai teisinga?“, „Ar tai naudinga?“, „Kas už tai sumokės?“ yra daug taiklesni klausimai nei „Daugiau ar mažiau Europos reikia?“. Gal tuomet sumažės ir terra incognita.
