Turbūt visi esame buvę situacijoje, kai nepaisėme ant pakuotės nurodyto produkto galiojimo termino ir jį suvartojome. Arba atvirkščiai – teko išmesti sugedusius produktus, nors oficialiai jie dar buvo galiojantys. Taip yra, nes suprantame, kad galiojimo terminas nėra šventa karvė, kad tai tik apytikslis įvertinimas, turintis nemažai trūkumų. Priimdami sprendimą, ar produktą dar galima vartoti, vadovaujamės ir patirtimi, produkto spalva, kvapu ir kita informacija, nes galiojimo terminas neatspindi realios situacijos.
ES iniciatyva – dvi galiojimo datos maisto produktams
Tai pastebėjo ir Europos Sąjungos institucijos. Patarimų ir paliepimų krūvoje, kurių didžioji dalis „rekomenduoja“ papildomus reguliavimus, didinančius maisto produktų kainas, naujus būdus kaip išleisti mokesčių mokėtojų arba skolintus pinigus, atsirado teigiama iniciatyva.
Europos Parlamente priimta rezoliucija, kurioje raginama imtis skubių priemonių sumažinti maisto švaistymą – įteisinti dvigubą produktų galiojimo termino žymėjimą. Pirma data nurodytų iki kada produktas gali būti parduodamas, antroji – iki kada produktas gali būti vartojamas. (Rezoliucijoje yra ir daugiau, gerokai mažiau įkvepiančių, ekonomiškai nepagrįstų, pasiūlymų, tačiau apie juos kitą kartą.)
Sprendimas dėl dvigubo galiojimo laiko yra geras dėl to, kad suteiks žmonėms daugiau lankstumo vartojant įsigytus maisto produktus, tikėtina, kad sumažės ir „maisto švaistymo“ apimtys, atsiras erdvė maisto kainų mažėjimui. Tačiau teigiamai įvertinus iniciatyvą svarbu pro akis nepraleisti ir kitų, gilesnių šio klausimo aspektų. Visų pirma, dėl kokių priežasčių gali būti išmetami maisto produktai, kurie realiai yra tinkami vartojimui?
Kodėl išmetame maistą?
Pirma priežastis yra labai natūrali: žmogus nusprendžia, kad jo šaldytuve užsistovėjęs produktas nebeatitinka jo poreikių, nes nebėra toks šviežias ar skanus, todėl jį pakeičia kitu. Lygiai tokia pati logika galioja ir kitoms prekėms: seną, bet savo funkciją atliekantį kompiuterį ar rūbą keičiame naujesniu. Taigi, visiškai normalu, jog dalis maisto produktų išmetami, nors yra tinkami vartoti: taip atsitinka, nes gyvenime vertiname ne tik kalorijų kiekį, bet ir skonį, patogumą, laiką.
Antra priežastis yra sukurta valdžios institucijų – nustatytas produktų galiojimo terminas, kuriam pasibaigus, parduotuvės nebegali parduoti produktų, maitinimo įstaigos nebegali jų naudoti patiekalų gamybai. Netgi vartotojai namuose dažnai pasitiki oficialiu galiojimo terminu ir išmeta produktus, nors dauguma jų dar tinka vartoti.
Kadangi abejotina, kad šią ES iniciatyvą paskatino per naktį produktuose stebuklingai padidėjęs konservantų skaičius ar pagerėjusi įpakavimo kokybė, reikia pripažinti, jog dabar egzistuojantys galiojimo terminai turi didelį laiko rezervą, kuris nėra išnaudojamas ir dėl to didėja maisto produktų kaina. Taigi, pasiūlyta iniciatyva iš dalies spręstų pačių valdžios institucijų sukurtą problemą, ir tai puiku, savo klaidas pripažinti sveika.
Logiškas žingsnis toliau – daugiau nei 2 galiojimo terminai
Jeigu jau pripažįstama, kad gali egzistuoti 2 galiojimo terminai, kyla natūralus klausimas, o kodėl ne 3 ar 5? Palikus žymėjimo sprendimą gamintojams neabejotinai atsirastų inovatyvių sprendimų, kurie padėtų vartotojams pasverti riziką, kurią jie toleruoja vartodami produktus. Pavyzdžiui, produkto vartojimo termino rizikos lentelė, kuri parodytų, kokia tikimybė, kad produktas bus tinkamas vartoti priklausomai nuo laiko, prabėgusio nuo pagaminimo datos.
Panašiu principu galėtų kisti ir produkto kaina. Variantų, be abejo, yra daug, visų jų numatyti nėra įmanoma ir nėra tikslo to daryti – tai vartotojo, gamintojo ir konkurencijos reikalas. Geriausi sprendimai išsikristalizuoja gamintojams konkuruojant dėl vartotojo dėmesio ir pinigų, todėl geriausia būtų atsisakyti galiojimo terminų reglamentavimo ir leisti žmonėms prisiimti daugiau atsakomybės už savo sprendimus.
Daugiau galimybių sumažinti kainas – ES rankose
Europos Parlamento pranešime apie dviejų galiojimo datų iniciatyvą taip pat teigiama, jog, Europos Komisijos duomenimis, 79 milijonai ES piliečių gyvena žemiau skurdo ribos. Šiuo skaičiumi bandoma iš dalies pagrįsti minėtą iniciatyvą. Iš tiesų, dviejų datų sistema padėtų vargingiau gyvenantiems. Ne dėl to, jog mažiau maisto būtų iššvaistoma, o dėl to, jog jis taptų pigesnis.
Galimybių, kaip sumažinti maisto kainas vartotojams, yra ne viena ir ne dvi. Maistas gerokai atpigtų, jeigu ES sumažintų aukštai užkeltus importo tarifus užsienio produkcijai. Šie tarptautinės prekybos apribojimai, kartu su 39 milijardais eurų tiesioginių išmokų, yra skirti sukurti šiltnamio sąlygas Europos Sąjungos žemdirbiams, kurie, užuot keitę veiklos sritį arba efektyvinę savo veiklą, sėdi ant visų ES vartotojų kupros. Maisto produktai taip pat būtų pigesni, jeigu politikai nesubsidijuotų grūdinių kultūrų naudojimo biodegalams – ekonomiškai neefektyviam energijos šaltiniui.
Dviejų maisto galiojimo datų iniciatyva yra tikrai sveikintina, tačiau tai tik smulki prošvaistė visų Europos Sąjungoje egzistuojančių rinkos iškraipymų, apribojimų ir reguliavimų kontekste. Jeigu tikrai siekiame mažinti ne tik maisto, bet ir kitų išteklių švaistymą, turime neleisti siauriems politiniams interesams užgožti ekonominės logikos ir netylėti dėl mums visiems kasdien daromos žalos.
