Kokį maistą renkamės – kiekvieno mūsų asmeninis reikalas? Ne visai. Politikai nusprendė sureguliuoti, kaip turėtų atrodyti restoranų ir kavinių meniu.
Jau rudenį numatyta priimti įstatymo projektus, įpareigojančius viešojo maitinimo įstaigas meniu pateikti papildomą informaciją – apie pagaminto produkto sudėtyje esančius maisto priedus ir iš genetiškai modifikuotų augalų pagamintus produktus, tokius kaip sojų aliejus ar kukurūzų krakmolas.
Koks sveiko proto žmogus galėtų prieštarauti tokiam reikalavimui? Iš pirmo žvilgsnio, reikalavimas labai protingas – juk tikrai norime žinoti, ką mes valgome ir ar tai nepakenks mūsų sveikatai.
Tačiau nors įstatymo projekto tikslas yra kilnus, praktinės naudos jis atneš mažai. Ką reiškia privalomas visų maisto priedų žymėjimas visose viešo maitinimo įstaigose? O gi tai, kad šis reikalavimas taps didele našta mažiems ir inovatyviems verslininkams ir tik nedidele kliūtimi stambiems restoranų ir kavinių tinklams.
Pagalvokite, kam lengviau surašyti visus savo ruošiamame maiste gaminamus produktus? Mažam restoranui, kurio savininkas pats dirba virėju ir kurio meniu kiekvieną dieną keičiasi ir atsinaujina? Ar stambiam kavinių tinklui, kurio meniu kiekvienoje kavinėje toks pats ir kartais nesikeičia keletą metų?
Tinkliniam greito maisto restoranui, kurio receptai visame pasaulyje yra vienodi, tai problemų nesudarys, tačiau ant kampo esančiai kepyklėlei bus daug sunkiau. Juk vien margarino, kuris naudojamas daugelyje kepinių, sudėtis yra pakankamai ilga.
O kur dar visos skonio ir kvapo medžiagos, kurios įeina į šokolado, kremo ar džemo sudėtį? Jas atskirai surašius prie kiekvieno pagaminto produkto, pradės atrodyti, kad bet kurios kepyklos darbuotojai turėtų turėti chemiko išsilavinimą.
Taip, svarbu žinoti maisto, kurį valgai sudėtį. Tačiau tokiais reikalavimais besirūpinantys politikai dažnai pamiršta, kad daug efektyviau nei įvairūs apribojimai veikia vartotojų pasirinkimas.
Tai puikiai iliustruoja kaip per paskutinius metus išpopuliarėjo vegetariškos ir ekologišku maistu prekiaujančios kavinės ir restoranai.
Prie jų atsiradimo politikai nei pirštu neprisidėjo, čia tiesiog suveikė rinka – atsirado žmonių, kuriems svarbu žinoti apie jų valgomo maisto kilmę.
Atsirado paklausa – iškilo ir pasiūla. Taip pat galėtų būti ir šiuo atveju. Jei klientai reikalautų ir norėtų žinoti apie jiems tiekiamo maisto sudėtį ir kilmę, verslininkai šią nišą užpildytų.
Be to kodėl reikalaujama, kad būtų žymimi tik iš genetiškai modifikuotų augalų pagaminti produktai ir maisto priedai? Argi ne daug svarbiau žinoti, kokių dažnų alergenų gali būti paruošto maisto sudėtyje?
Puiku, jei verslininkai patys pateikia šitą informaciją. Puiku, jei klientai patys domisi tuo maistu, kurį valgo, ir neperka jo iš ten, kur negali gauti norimos informacijos. Tačiau ką daryti su visomis greito maisto užkandinėmis, kurių klientams tokia informacija visiškai nesvarbi?
Ar jų darbuotojai irgi turi detaliai išnagrinėti česnakinio ar aštraus padažo sudėtį ir prie kiekvieno kebabo pateikti trumpą visų naudotų produktų sąrašą? Juk tipiškiems jų klientams tai greičiausiai visiškai nerūpi. Dėl to dažnu atveju tai taptų tiesiog dar vienu niekam nereikalingu apribojimu, kuris būtų vykdomas tik formaliai ir kurio pažeidimai būtų svarbūs tik kartą per metus užeinančiai inspekcijai.
Maisto saugumas neabejotinai yra svarbus ir visos viešojo maitinimo įstaigos turi būti atsakingos už tai, kad jų tiekiamas maistas būtų saugus ir kokybiškas. Tačiau maisto produktų sudėties ženklinimas neturėtų tapti privalomu reikalavimu, nes jis tiesiog nepraktiškas visais atvejais.
Smulkūs verslininkai neturėtų būti apkraunami reguliacine našta vien dėl to, kad kažkam atrodo, jog visas maistas turėtų būti ekologiškas ir be jokių priedų. Galų gale jei toks maistas mums atrodo geriausias – visada galime balsuoti savo pinigine ir pirkti maistą tik ten, kur mums jis patinka ir kurio sudėtis mums aiški. Bet svarbiausia neprimesti savo pasirinkimo kitiems, kuriems tai visiškai neįdomu.
