Yra toks atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas, puikus neatsakingos įstatymų leidybos praktikos pavyzdys. Jame teigiama, kad už žemės ūkio produkciją būtina atsiskaityti ne taip, kaip susitarė pirkėjas ir pardavėjas, o kaip nustato valdžia. Pastaroji nori nustatyti ir atsiskaitymo terminą, ir palūkanų normas, kurias pirkėjas turi mokėti, jeigu vėluoja atsiskaityti už produkciją.
Esminė klaida manyti, jog žemdirbystė ir gyvulininkystė nėra verslas, o tik skriaudžiamų smulkia veikla besiverčiančių varguolių pragyvenimo šaltinis. Kitaip tariant, romantizuojama ir išskiriama viena veiklos rūšis ir kišantis į rinkos santykius bandoma gerinti veiklos sąlygas tos srities atstovams. Tiesa ta, kad žemės ūkio produkcijos gamyba yra lygiai tokia pat verslo šaka kaip ir kitos: žemdirbystėje ir gyvulininkystėje yra smulkių ir stambių įmonių, gamintojai stengiasi parduoti kuo brangiau, pirkėjai stengiasi pirkti kuo pigiau. Žemės ūkio produkcijos gamintojai puikiai sugeba rinkos sąlygomis įsigyti darbui reikalingą techniką, darbo jėgą, tačiau kai reikia produkciją parduoti, kažkodėl jie tampa bejėgiais, kuriuos visi skriaudžia. Kodėl toks valdžios įsikišimas yra neteisingas ir žalingas?
Visų pirma, valdžia niekaip negali nustatyti universalaus ir visiems tinkančio atsiskaitymo termino už žemės ūkio produkciją ar bet kokią kitą produkciją, nes tokio universalaus termino paprasčiausiai nėra ir būti negali. Kiekvienas pirkėjas ir pardavėjas yra individualus ir išskirtinis, ir tarp jų sudaroma pirkimo ir pardavimo sutartis yra išskirtinė ir atspindinti sąlygas, kuriomis abi pusės susitarė vykdyti sandorį. Netgi perkant tokią pačią prekę antrą kartą iš eilės iš to paties pirkėjo už tą pačią kainą, sąlygos niekada nebūna identiškos, nes rinkos situacija keičiasi pastoviai ir taip pat kaip šachmatų partija, niekada nebūna tokia pati. Vienu atveju, pirkėjas ir pardavėjas gali turėti ilgus ir sėkmingus santykius ir susitarti atsiskaityti neribodami laiko, nes pasitiki vienas kitu, kitu atveju, terminas gali būti labai griežtas, pareikalauta sumokėti iš anksto. Visa tai priklauso nuo daugybės aspektų, kurių valdžia niekaip negali ir neturi kontroliuoti.
Nubrėždama atsiskaitymo terminus valdžia baudžia sėkmingus verslo santykius turinčias įmones, nes jos privalo atsiskaityti anksčiau nei abi pusės susitartų laisva valia. Lygiai taip pat baudžiamos ir mažą derybinę galią turinčios žemės ūkio produkciją gaminančios įmonės, nes apribojamos jų galimybės susitarti dėl abiem pusėm tinkamo kainos ir apmokėjimo termino derinio. Atsiskaitymo terminas, kaip ir kitos papildomos sąlygos, yra perkamo produkto ar paslaugos kainos dalis, todėl valdžiai apribojus atsiskaitymo sąlygas, tai bus kompensuojama mažinant kainą arba keičiant kitas sutarties dalis. Paprastai kalbant, gamintojams bus mokama mažiau, nes valdžia reikalauja atsiskaityti anksčiau. Įsikišdama į sutarties sąlygas valdžia nepakeičia pirkėjo ir pardavėjo galių santykio, o tik apriboja kanalų, kuriais ta galia gali pasireikšti, pasirinkimą.
Antra, kodėl reguliuojamos būtent atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją sąlygos? Žemės ūkio produkcijos gamintojai Europos Sąjungoje, tame tarpe ir Lietuvoje, yra remiami didžiulėmis subsidijomis – mokesčių mokėtojų pinigais. Net nesvarstant, kodėl žemdirbiai yra nusipelnę tokios dosnios mūsų visų paramos, kyla klausimas, ar yra teisinga ir prasminga teikti jiems papildomas rinką ir sutartinius santykius iškraipančias garantijas, kurios iš tikrųjų yra niekam nenaudingos. Rinkos dėsniai galioja vienodai visai produkcijai ir nesvarbu ar ji atkeliauja iš žemės ūkio fermos, ar iš gamyklos, ar iš knygų leidyklos, todėl bet koks valstybės kišimasis į sutartinius pirkėjo ir pardavėjo santykius yra labai žalingas. Nors ir įstatymas siekia padėti žemės ūkio produkcijos gamintojams, jis nepasiekia ir negali pasiekti šio tikslo. Kaip ir įstatymas, uždraudęs eilę veiksmų dideliems prekybos centrams derintis su tiekėjais, taip ir šis, tiesiog apriboja dalį priemonių, kurių pagalba sandoryje dalyvaujančios įmonės gali susitarti. Siekiant paremti dėl vienokių ar kitokių priežasčių valdžios privilegijuojamas ūkio sritis yra leidžiami įstatymai, iškraipantys rinką ir neatnešantys jokios naudos.
Trečia, problemos kyla ir bandant apibrėžti, kas būtent yra žemės ūkio produkcija? Su javais ir mėsa viskas aišku. O kaip su augalinės kilmės ingredientais kreme veidui arba plunksnomis kimštomis pagalvėmis? Medvilnė juk irgi auginama laukuose, marškinėliai taip pat žemės ūkio produktas. Na ką jau kalbėti apie odinius batus ar kailinę kepurę. Biurokratai yra greiti sukurti baigtinį sąrašą produkcijos, kuri, jų požiūriu, yra žemės ūkio, o kuri ne žemės ūkio. Toks sąrašas atspindi ne aiškią ribą tarp produkcijos tipų, o subjektyvų atsakingų asmenų vertinimą. Tokiu būdu tik formaliai skirtingiems produktams yra taikomos nevienodos atsiskaitymo sąlygos. Perkant daug skirtingų prekių tenka išskirti žemės ūkio ir ne žemės ūkio produkciją ir taikyti skirtingas apmokėjimo sąlygas, tai sukelia nemažai administracinių sunkumų ir painiavos verslininkams.
Šio įstatymo žala ir netinkamumas labiausiai atsiskleidžia tada, kai Lietuvos pirkėjams tenka atsiskaitinėti su užsienio šalių žemės ūkio produkcijos gamintojais. (Įstatymas galioja ir šiuo atveju.) Nors ir atsiskaitymo terminas pradedamas skaičiuoti tik gavus produkciją, aplinkybės perkant jautieną iš Lenkijos ir iš Argentinos stipriai skiriasi ir taikyti vienodus atsiskaitymo terminus nelogiška. Tarkime gamintojai sutinka, jog su jais atsiskaitytų per du mėnesius, o valdžia įpareigoja atsiskaityti per vieną. Lietuvos valstybė neturi jokio intereso „rūpintis“, kaip ir kada buvo atsiskaityta su kitų valstybių gamintojais, iš to negauname jokios naudos, o įvestos taisyklės tik apsunkina veiklos sąlygas Lietuvos pirkėjams, nes jie yra verčiami savotiškai subsidijuoti užsienio gamintojus savo lėšomis.
Trumpai tariant, įstatymas yra žalingas, ir žalos padaro labai daug. Valdžia neturėtų reguliuoti sutartinių santykių nei perkant žemės ūkio, nei kitokią produkciją, nes tokie veiksmai tik iškreipia rinką, kenkia konkurencijai ir didina naštą verslui. Galiausiai kenčia vartotojai, nes jie, o ne tiekėjai, sumoka už padidėjusius kaštus ir apribojimų sukeltas problemas. Nors ir įpakuotas į rūpesčio žemdirbiais popierėlį, šis saldainis yra labai kartus ir reikėtų jį kuo greičiau išspjauti.
