Kai tik politikai susirūpina konkurencija, tai yra signalas, kad bus ieškoma kaltų. Ir kalti bus visi, tik ne patys politikai. Nors daugiau nei pusę kuro kainos sudaro mokesčiai, dėl aukštų kainų politikai kaltina gamintojus ir degalines. Nepasiteisinus vaistų kainų reguliavimui, kaltinamos vaistinės, nors kalta čia yra jau ne pirma „antkainių“ reguliavimo idėja.
Degalai: valdžia ieško centų versle, „nemato“ litų mokesčiuose
Ironiška, bet Europoje gyvybiškai svarbi prekė – degalai – yra apmokestinama akcizų mokesčiais, tarytum alkoholis ar tabakas. Europiniu lygmeniu jau seniai vykdoma politika branginti degalus tam, kad gyventojai naudotųsi mažesniais automobiliais, daugiau važinėtų viešuoju transportu. Nors politikai patys iš paskutiniųjų gina „teises“ į iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomus asmeninius automobilius ir komfortą. Prisiminkime, kad ir Lietuvos Seimo narių automobilių skandalą, ar Europos Komisijos prezidento Jose Manuelio Barosso vairuojamą visureigį.
Lietuvoje ir Europoje degalai yra brangūs tik dėl mokesčių. Žinoma, turtingi Vakarų gyventojai mokesčius gali pakelti žymiai lengviau nei lietuviai. Lietuvos politikų pasiteisinimai bejėgiškumu, nes neva akcizus nustato ES, yra klaidinantys. Taip, ES nustato minimalius akcizus, tačiau tik dėl Lietuvos sprendimo akcizo mokestis vienam litrui benzino yra beveik 40 centų didesni nei galėtų būti (t.y. tokia suma jis viršija ES nustatytą minimalų akcizą). Galiausiai net minimalūs ES nustatomi akcizų dydžiai, atsižvelgiant į gyvenimo lygio skirtumus, Lietuvoje yra per aukšti.
Kaltinimai verslui dėl kuro kainų skirtumo tarp šalių yra nepagrįsti. Pirma, kuro kainos ir neturi būti vienodos – jos skiriasi ne tik tarp šalių, bet net ir šalies viduje (pvz., skirtingose degalinėse). Antra, kainų skirtumai didžiąja dalimi yra nulemti mokesčių. Lietuvoje akcizas benzinui yra 19 centų didesnis nei Latvijoje, o benzino kaina 23 centais. Be abejo, svarbu ir konkurencija, rinkos dydis, įvairūs įpareigojimai ir kiti veiksniai. Tačiau didžiausias aukštesnių kainų kaltininkas yra aukštesni mokesčiai.
Aukštesnius akcizo mokesčius benzinui Lietuvoje dar bandoma pateisinti būtinybe į biudžetą surinkti daugiau lėšų, tačiau būtent aukšti mokesčiai trukdo surinkti daugiau. Lietuva yra gana unikalioje geografinėje padėtyje ES. Iš vienos pusės Rusija, iš kitos Baltarusija, ir jokie minimalūs ES akcizai ten negalioja. Nenuostabu, kad nelegaliai įvežamas benzinas išstumia legalų ir krauna pajamas kontrabandininkams, kurie Lietuvai nemoka jokių mokesčių. Drastiškas benzino prekybos sumažėjimas pasienio degalinėse yra akivaizdi to iliustracija. Tad jei neįtikina vertybiniai argumentai, tai vien jau dėl Lietuvos geografinės situacijos yra daug pagrįstų argumentų mažinti akcizų dydį Lietuvoje vietiniais ir ES lygmens sprendimais.
Politikų grūmojimas konkurencijos prievaizdais yra tik bandymas nukreipti žmonių dėmesį. Galima inicijuoti kad ir penkiolika tyrimų „Mažeikių naftos“ adresu. Geriausiu atveju paaiškės, kad dominuojančią padėtį Lietuvos rinkoje sustiprina ne kas kitas, o valdžios taikomi atsargų laikymo ir kuro kokybės reikalavimai. Šiuos dalykus kuo greičiau reikia taisyti, leisti daugiau konkurencijos ir taip truputį sumažinti kuro kainą. Tačiau lengviausias, greičiausias ir pasiekiamas būdas sumažinti degalų kainas – sumažinti akcizo dydį bent iki ES minimumo. Dyzelino atveju tai puikiai pasiteisino – kuras žmonėms atpigo.
Vaistai: apsimeta negirdėję, kad taip ir bus
Prisiminus istoriją, vaistų reguliavimui nepritarė beveik visi, kas buvo bent kiek susipažinę su kainų reguliavimo pasekmėmis: nuo vaistininkų iki Saulėtekio darbo grupės, iki Konkurencijos tarybos. Europos Statistikos departamento duomenis, vaistų kainų lygis Lietuvoje buvo net žemesnis nei vidutinis. Į argumentus, kad reguliavimas gali sumažinti konkurenciją ir taip privesti net prie kainų augimo, atsižvelgta nebuvo. Šiuo atveju politikai bandė surasti konkurencijos pažeidimus, kur jų nebuvo, o įvedę „antkainių“ reguliavimą, patys sujaukė konkurenciją.
Reguliavimo sistemai veikiant jau mėnesį, net jos šalininkai priversti konstatuoti, kad vaistai atpigo mažiau nei 3 proc., o vaistų gamintojai pradėjo taikyti didesnius antkainius. Grasinimai dėl to vaistinėms atimti licencijas skamba desperatiškai, o ketinimai dėl vaistų gamintojų veiksmų kreiptis į ambasadas – juokingai. Bet ne ką rimtesnė buvo vaistų kainų mažinimo iniciatyva reguliuojant prekinį „antkainį“, kuris sudaro tik apie penktadalį vaistų kainos (likusi dalis – gamintojo kaina). Didmenininkai ir vaistinės buvo pasirinktos tik todėl, kad jos yra Lietuvoje.
Pagrįsti, veiksmingi būdai mažinti vaistų kainas – mažinti vaistinių reguliavimą, palengvinti vaistų registravimą ir taip vadinamo paralelinio importo sąlygas. Paprastai tariant, vaistai gali atpigti, jei tarp skirtingų pavadinimų, bet beveik identišką poveikį turinčių medikamentų vyksta konkurencija, pirkėjas gali rinktis, o vaistinė – pasiūlyti produktą optimaliomis sąlygomis. Be abejo, nereikėtų turėti nepagrįstų lūkesčių dėl vaistų kainų mažumo, nes vaistų kaina priklauso ir nuo gamintojų pasaulinių kainų. Tačiau tokia konkurencija gali užtikrinti, kad vaistai kainuos mažiausiai, kiek yra įmanoma rinkos sąlygomis.
Nereikia ieškoti pigaus, mokesčiais apkrauto kuro degalinėse, ar pigesnių vaistų reguliuojamose vaistinėse. Pigaus kuro yra ten, kur jis neapdedamas mokesčiais, pigesnių vaistų – ten kur netrukdoma veikti konkurencijai. O jei taip norima rasti kaltų, ne prošal pasižiūrėti į veidrodį.
