Cukraus gamyba Europos Sąjungoje (ES) reguliuojama – visas kelias nuo cukrinio runkelio užauginimo iki pyrago. Cukraus rinka – bendros ES žemės ūkio politikos dalis, daugiau kaip 40 metų gyvuojantis sudėtingas monstras, kuris nustato vietinių runkelių supirkimo kainas, kvotas, importo muitus ir eksportuojamo cukraus subsidijas. Tačiau šiuo metu pasaulinėje cukraus rinkoje vyksta pokyčiai. „Cukrinis“ šurmulys nuvilnijo ir per Lietuvos parduotuves.
Bandymas reformuoti cukraus rinką
Bendra ES cukraus rinka dešimtmečius saugo vietinius gamintojus nuo pigesnio cukraus iš efektyviau jį gaminančių šalių. Cukraus rinkos reguliavimu siekiama išlaikyti cukraus gamybą Europos žemyne, paremti vietinius cukrinių runkelių augintojus ir cukraus gamintojus. Už šį projektą nuolat moka Europos vartotojai: didesnės kainos parduotuvėse, ES biudžeto parama cukraus eksportui už Bendrijos ribų.
Tiesa, spaudžiant Pasaulinei prekybos organizacijai, kuri pripažino, jog ES taikoma parama eksportui pažeidžia nustatytas taisykles, 2006 metais pradėta cukraus rinkos reforma atvėrė kelią jo importui, sumažino už stabilią kainą perkamo cukraus kvotą ir numušė garantuojamą mažiausią jo kainą 36 procentais. Tai lėmė, kad cukraus gamyba Europoje sumenko. Sumažėjo ir auginančių cukrinius runkelius. Nuo 2005-ųjų ES buvo uždaryti 83 cukraus fabrikai. Pora cukraus gamybos fabrikų nutraukė darbą ir Lietuvoje.
Tačiau ES, nepaisydama pokyčių, vis tiek nustato garantuojamą mažiausią cukraus supirkimo kainą, už kurią įsipareigojama nupirkti tiek cukrinius runkelius, užaugintus ES, tiek patį cukrų. O jo importo galimybes stabdo 1,38 lito už kilogramą (arba 400 eurų už toną) muito tarifas, įvežant jį iš už ES ribų. Tiesa, iš mažųjų ir skurdžiųjų cukrų gaminančių valstybių ES importuoja cukrų beveik humanitarinės pagalbos tikslais ir taikydama mažus importo tarifus arba be jo, tačiau taiko tam kvotas.
Pasaulinės rinkos pokyčiai
Tačiau cukrui pasaulinėje rinkoje brangstant, ES vartotojai patenka į dar nematytą situaciją – pasaulinė cukraus kaina priartėjo prie europietiškosios. Cukraus paklausa pasaulyje per pastaruosius dešimt metų kasmet didėjo maždaug 2 procentais. Jo kaina pasaulinėje rinkoje taip pat nuolat kilo: 2004-ųjų pabaigoje baltojo cukraus kaina svyravo apie 700 litų už toną, o 2010 metų pabaigoje siekė kone 2000 litų už toną.
Prie pasaulinių kainų didėjimo prisideda ir augančios rinkos, kurios nori valgyti saldžiau nei skurdo metais. Cukraus žaliavai auginti naudojamuose plotuose nuolat konkuruojama su grūdų auginimu, o cukraus gamyba iš cukranendrių nuolat konkuruoja su jų panaudojimu etanoliui gaminti.
Prie pasaulinio cukraus ir kitų maisto produktų brangimo taip pat prisideda ilgalaikis pinigų masės didėjimas, skatinamas tiek centrinių bankų, tiek vėliau – per komercinių bankų pinigų multiplikatorių. Jo paveiktos prekių kainos kyla, tačiau nevienodai. Maisto produktai, ypač tie, kurių žmonės negali atsisakyti ir apriboti jų vartojimo, pabrango. Taigi ilgalaikio kainų didėjimo priežasčių yra.
ES cukraus rinkos politika nuo pat jos sukūrimo veikė kaip buferis, atskiriantis pasaulinę cukraus rinką nuo vietinės. ES reguliuojamos supirkimo kainos ir tai, kad jos buvo didesnės nei pasaulinės rinkos, leido ES vartotojams nejausti pasaulinės rinkos pulso. Beveik nepriklausomai nuo pasaulinės rinkos kainų dinamikos Europos vartotojai už cukrų mokėjo pagal ES direktyvoje nustatytas cukrinių runkelių supirkimo kainas – stabilias, bet lupikaujančias.
Kaltų ieškojimas ir kainos mažinimo galimybės
Lietuviai, užplūdę parduotuves cukraus pirkti, Europos nenustebino. 2010-ųjų gruodį Portugalijos vartotojai taip pat ėmė šluoti parduotuvių lentynas ir kaupti cukraus atsargas Kalėdų sezonui, o tos šalies žemės ūkio ministras viešai kalbėjo panašiai kaip mūsiškis Lietuvoje: „Nekaupkite cukraus, jis sugrįš į parduotuves“. Apie tai rašė užsienio ir Lietuvos žiniasklaida.
Kai rinkoje jaučiamas trūkumas, o kylančios kainos pasiekia ES reguliuojamą ribą, padidėjęs jautrumas gali sukelti įvairiausių netikėtumų tiek vartotojams, tiek prekiautojams.
Vasario pradžioje Niujorko biržos tarpininkai buvo apkaltinti spekuliacijomis ir bandymu pasipelnyti. Analogiškų perspėjimų prekybininkams dėl cukraus girdėti ir Lietuvoje.
Kai kainos pasaulyje kyla, ES gamintojai turi vis daugiau motyvų parduoti cukrų už Bendrijos ribų. Tokioje situacijoje rinkos jautriai reaguoja į žinias apie gamtinių sąlygų įtaką derliui ir apie valstybių sprendimus, reguliuojančius eksportą.
ES gali priimti sprendimų, kurie dar labiau atvertų ES cukraus rinką ir sumažintų kainas mūsų vartotojams. Pirmiausia, tam reikia sumažinti cukraus importo iš trečiųjų šalių muitą – šiandien jis siekia 400 eurų už toną. Antra, būtina padidinti importuojamo cukraus, kuriam taikomas sumažintas tarifas, kvotas, t. y. leisti importuoti daugiau pigesnio cukraus. Trečia, bent jau laikinai leisti ES prekiauti Europoje pagamintu nekvotiniu cukrumi, kuriam šiandien būtų taikomas „importo iš trečiųjų valstybių“ muitas.
Kokios kainos bus ateityje, prognozuoti neįmanoma, tačiau pasaulinėms kainoms svyruojant ties Europos bastiono riba Senojo žemyno vartotojams vis dažniau ims rūpėti žinios ne tik apie pasaulinius įvykius, darančius įtaką naftos kainoms, bet ir apie cukraus rinką.
