Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išanalizavo Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymą (XIP-450) (toliau – Įstatymo projektas) ir pateikia savo pastabas.
Fizinių asmenų bankroto įteisinimas būtų labai svarbus pokytis rinkoje. Jis ne tik skatintų įmones teikiančias finansines ir kitas paslaugas prisitaikyti prie naujos rizikos, bet, svarbiausia, paveiktų žmonių požiūrį į asmeninius įsipareigojimus, asmeninę atsakomybę ir neskatintų gyventi pagal išgales. Nors fizinių asmenų bankroto institutas padėtų konkretiems žmonėms lengviau susitvarkyti kilusias nemokumo problemas, tačiau neigiamai paveiktų kreditorius, nes dalis skolų būtų negrąžinama.
Neigiamos fizinių asmenų bankroto įteisinimo pasekmės
Fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimas prisidėtų prie netinkamų žmonių lūkesčių formavimo.
Pirma, bankroto galimybė iškreiptų sprendimų rizikos vertinimą, kadangi nepasiteisinusios rizikos nuostolius apmokėtų ne rizikingą sprendimą priėmęs asmuo, bet kiti asmenys (pavyzdžiui, kiti kreditų ir paslaugų vartotojai). Dėl šios priežasties žmonės neakivaizdžiai būtų skatinami priimti rizikingesnius sprendimus, nei tuomet, kai bankroto galimybės nėra. Sprendimų prisiimti rizikingesnius sprendimus padaugėtų net tais atvejais, kuomet bankroto procedūra nebūtų mėginama piktnaudžiauti. Galimybė bankrutuoti skatintų žmones priimti rizikingus sprendimus mažiau atsižvelgiant į kreditorių interesus bei gyventi ne pagal asmenines išgales, o tai vargu ar yra valstybės politikos tikslas.
Antra, bankroto galimybė skatintų kreditorius prisitaikyti prie naujos rizikos, jog dalis kreditinių įsipareigojimų gali nebūti įvykdyti. Tai didintų skolinimosi ir paslaugų kainą, mažintų kreditų prieinamumą. Esant galimybei bankrutuoti dalis skolų nebūtų grąžintos. Kiltų skolinimosi ar paslaugų kaina, kadangi skolintojams ar paslaugų teikėjams reikėtų kompensuoti padidėjusią riziką. Kadangi dalis bankrotų būtų nulemti pernelyg rizikingo ekonominio elgesio ar piktnaudžiavimo bankroto institutu, dalies žmonių neatsakingas ar piktnaudžiaujantis elgesys darytų žalą (pavyzdžiui, kiltų paskolų palūkanų ir paslaugų kaina) visiems likusiems asmenims. Rizikos nuostolius turėtų padengti niekuo dėti žmonės. Reikia pastebėti, kad didesnę riziką patirtų ir bankų kreditoriai, t.y. indėlininkai, paprastai fiziniai ar juridiniai asmenys. Tiems kreditoriams, kuriems įsiskolinimai atsirado dėl nemokėjimo už paslaugas, atsirastų motyvas didinti paslaugų kainas, ypač tai atsilieptų reguliuojamoms kainoms. Jeigu laisvai rinkoje teikiamų paslaugų, pavyzdžiui, kreditų, kainą galiausiai nulemtų konkurencija, tai reguliuojamų paslaugų, pavyzdžiui, šilumos tiekimo, kaina įskaičiuotų visą padidėjusią riziką ir dalies gyventojų nemokėjimą už paslaugas.
Trečia, bankroto įteisinimas skatintų piktnaudžiavimą bankroto institutu. Bankroto įteisinimas sudėtingose finansinėse situacijose atsidūrusiems fiziniams asmenims mažintų paskatas gerinti finansinę situaciją, kadangi darbo ar pajamų netekimo pasekmės taptų ne tokiomis skausmingomis, kokios galėtų būti, jei galimybės bankrutuoti nebūtų. Bankroto galimybė sudarytų sąlygas vėl ir vėl vykdyti rizikingus ekonominius veiksmus asmenims, kuriems jau buvo paskelbtas bankrotas. Taip pat bankroto įteisinimas sudarytų galimybes prasiskolinti, įgytą turtą perleisti ar kitaip nuslėpti (pagal Civilinio proceso kodekso 666 straipsnio 1 dalį, išieškojimas gali būti nukreiptas į fizinių asmenų turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje, taigi išieškojimas, pavyzdžiui, negali būti nukreiptas į giminaičių ar pažįstamų turtą), o tada inicijuoti bankrotą tiek atsikratant skolų, tiek kitų žmonių pagalba pasiliekant visą skolomis įgytą turtą. Panašūs procesai šiuo metu stebimi, kai siekiama teismo sprendimu iš fizinių asmenų prisiteisti žalos išieškojimą ar konfiskuoti turtą.
Ketvirta, jau egzistuojantis ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų bankroto institutas yra problemiškas. Patiriantis mokumo sunkumus ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo savo turtą gali perskirstyti taip, kad sumažėtų turto, kuriuo būtų apmokamos skolos kreditoriams, o tai atitinkamai gali vesti prie kreditorių nemokumo ar bankroto. Galimybė nesumokėti skolų skatina tyčinius bankrotus ir piktnaudžiavimą. Reikia pripažinti, kad prie juridinių asmenų ribotos atsakomybės rinka jau yra prisitaikiusi ir skolintojai rinkoje tai įvertina. Tačiau ribotos turtinės atsakomybės asmenų rato išplėtimas nėra pagrįstas.
Argumentų fizinių asmenų bankrotui įteisinti nepakanka
Įstatymo projekte bei jo aiškinamajame rašte pateikti šie, esą fizinių asmenų bankroto reikalingumą pagrindžiantys, argumentai.
Pirma, siekiama apsaugoti nemokų fizinį asmenį nuo nuskurdimo ir atkurti jo mokumą. Esą dabartinė situacija yra neteisinga socialiniu požiūriu, sąlygoja permanentinį fizinių asmenų nuskurdimą ir nemokumą.
Tačiau fiziniai asmenys su paslaugų apmokėjimo bei kredito ar galimų skolų grąžinimo tvarka susitaria prieš pasirašydami paslaugų teikimo sutartis ir pasirašydami jas parodo, kad sutinka su sąlygomis. Tiek besiskolinantis, tiek skolintojas įvertina galimybę, jog praradus nuolatines pajamas grąžinti kreditą būtų sudėtinga ar net neįmanoma. Nemokumo ir skurdo grėsmė yra viena sąlygų skatinančių žmones adekvačiai vertinti galimybes ir prisiimti pagrįstus finansinius įsipareigojimus. Kreditoriai taip pat siekia savo interesų užtikrinimo. Patenkinant vienų asmenų interesus (skolininkų) būtų pažeidžiami kitų asmenų teisėti interesai (skolintojų). Bankrotas įteisintų kreditorių teisių diskriminavimą skolininkų atžvilgiu.
Antra, teigiama esą fiziniam asmeniui leidus bankrutuoti ir suteikus viltį, kad po kelių metų jo skolos gali būti nurašytos, jis būtų suinteresuotas dirbti legaliai ir grąžintų bent dalį skolų, tuo tarpu neleidus, jis gali visą gyvenimą slėpti savo pajamas.
Bankroto egzistavimas lygiai taip pat skatina nuslėpti turtą ir pajamas prieš paskelbiant bankrotą, kad būtų kuo mažiau turto, iš kurio būtų patenkinami kreditorių reikalavimai, ir liktų kuo daugiau turto pačiam fiziniam asmeniui. Tiek asmeniui leidžiant bankrutuoti, tiek neleidžiant, jis bus suinteresuotas slėpti savo turtą ir pajamas, iš kurio turėtų būti grąžinamos skolos.
Trečia, teigiama, kad fizinių asmenų bankroto įteisinimas suvienodintų verslo sąlygas skirtingomis verslo formomis veiklą vykdantiems asmenims. Esą fiziniai asmenys, vykdantys individualią veiklą (ūkininkai, pagal verslo liudijimus veikiantys asmenys ir pan.), tačiau neįsteigę ribotos atsakomybės juridinio asmens, iš esmės neturi galimybės įveikti galinčių susidaryti finansinių sunkumų remdamiesi analogiškomis teisės normomis, kokiomis naudojasi ribotos atsakomybės juridiniai asmenys. Tokiu atveju, aktyvia ekonomine veikla užsiimantys fiziniai asmenys konkurenciniu požiūriu atsiduria blogesnėje situacijoje nei ribotos civilinės atsakomybės juridinius asmenis įsteigę asmenys. Teigiama, kad bankroto įteisinimas sudarytų vienodas verslo sąlygas, palyginus su kitomis Europos sąjungos valstybėmis, kuriose ir fiziniams asmenims gali būti taikomas bankrotas.
Tačiau juridiniai asmenys, palyginus su individualią veiklą vykdančiais fiziniais asmenimis, turi ne tik daugiau teisių (pvz., bankroto galimybę), tačiau ir daugiau pareigų (apskaitos vykdymo ar sprendimų priėmimo reikalavimai). Todėl neteisinga teigti, kad taip iškraipoma konkurencija. Ekonominę veiklą norintys vykdyti asmenys gali rinktis tarp didesnių teisių, bet kartu didesnių pareigų, bei mažesnių teisių, bet kartu ir mažesnių pareigų.
Be to, ribotos atsakomybės juridinis asmuo po bankroto procedūros yra likviduojamas, jis toliau nebeegzistuoja, todėl nebegali grąžinti skolų. Fizinis asmuo po bankroto procedūros negali būti likviduojamas, jis toliau tęsia gyvenimą ir gali bandyti grąžinti skolas. Taigi juridiniai ir fiziniai asmenys iš esmės skiriasi, todėl neteisinga teigti, kad skirtingas jų teisinis traktavimas yra neteisingas.
Skirtingos juridinės formos, kaip asmenys gali užsiimti verslu, skatina pasirinkti ir išnaudoti teikiamus privalumus ar trūkumus, todėl netikslinga visus verslu užsiimančius asmenis privalomai padaryti ribotos atsakomybės. Asmenys užsiimantys verslu ir neribojantys savo atsakomybės, kaip tik ir yra, patikimesni rinkos dalyviai, nes kreditoriams atsako visu savo turtu, ir tokia veiklos forma yra laisvai pasirinkta.
Ketvirta, Įstatymo projekto aiškinamajame rašte esančiame Įstatymo projekto pagrindime esama klaidingų teiginių. Teigiama, kad priėmus Įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma, o laukiama tik teigiamų pasekmių verslo sąlygoms ir plėtrai. Bankroto galimybė prisidėtų prie paskatų didėti paslaugų ir palūkanų kainoms, skatintų piktnaudžiavimą bankrotu, o nurašytos skolos galėtų sąlygoti kreditorių nemokumą bei bankrotus. Visa tai yra numatomos neigiamos įstatymo pasekmės. Net Ūkio ministerijos rengiamoje Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo koncepcijoje nurodoma, kad fizinių asmenų bankroto įstatymas gali įtakoti kredito įstaigų teikiamų palūkanų normas bei siaurinti asmenų, kurie gali gauti finansavimą iš finansinių įstaigų, ratą. Bankroto egzistavimas palūkanas gali tik didinti. Taigi didesnės paskolų palūkanos bei sumažėjęs kreditų prieinamumas tikrai yra numatomos neigiamos įstatymo priėmimo pasekmės ir jos tikrai nedaro teigiamos įtakos verslo sąlygoms bei plėtrai.
Įstatymo projekte numatytos palankios sąlygos piktnaudžiauti bankrotu
Įstatymo projekte numatyta, kad fizinių asmenų bankroto procesas negalės būti pradėtas dažniau nei kas penkeri metai. Įstatymo projekte nenumatyta, kad bankroto procesas negali būti pradėtas ar turi būti nutrauktas, jei išaiškėja aplinkybės, kad fizinis asmuo tapo nemokus dėl savo tikslingų veiksmų. Visa tai sudaro labai palankias sąlygas piktnaudžiauti bankrotu. Kaip minėta, bankroto galimybė sudaro sąlygas vėl ir vėl vykdyti rizikingus ekonominius veiksmus asmenims, kuriems jau buvo paskelbtas bankrotas. Taip pat bankroto įteisinimas sudaro galimybes prasiskolinti, įgytą turtą perleisti, o tada inicijuoti bankrotą tiek atsikratant skolų, tiek pasiliekant visą skolomis įgytą turtą.
Išvada
Įstatymo priėmimas ir fizinių asmenų bankroto įteisinimas turėtų neigiamų pasekmių bendrai ekonominei padėčiai, iškreiptų racionalų ekonominį elgesį, didintų skolinimo rizikingumą ir todėl potencialiai paslaugų kainą bei skatintų piktnaudžiavimą bankrotu. Fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimas prisidėtų prie netinkamų žmonių lūkesčių formavimo ir žmonės būtų neakivaizdžiai skatinami priimti rizikingesnius sprendimus. Motyvų įteisinti fizinių asmenų bankrotą nepakanka. Dalį fizinių asmenų bankrotui keliamų tikslų galima pasiekti kitomis priemonėmis (ribotos atsakomybės juridinio asmens institutas). Dėl šių priežasčių tikslinga nepritarti Įstatymo projektui bei atsisakyti bet kokio fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimo.
