Lietuvos laisvosios rinkos institutas atliko Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo pakeitimo įstatymo projekto 52 straipsnio atskirų nuostatų ekspertizę ir pateikia pastabas bei pasiūlymus. LLRI nuosekliai tyrinėja įmonių verslo ir įmonių veiklos reglamentavimo sąlygas ir teikia siūlymus siekiant užtikrinti palankias sąlygas Lietuvos ir užsienio investuotojams. LLRI savo veikloje remiasi ekonomikos teorija ir praktinėmis įžvalgomis stebint su kokiomis reglamentavimo problemomis susiduria Lietuvoje veikiančios įmonės.
Pasak projekto rengėjų šis Akcinių bendrovių įstatymo projektas parengtas siekiant suderinti Lietuvos nacionalinę teisę su ES teisės nuostatomis. Kaip LLRI jau yra pastebėjęs ankstesniuose darbuose
[1], perkeliant ES direktyvų nuostatas Lietuvai svarbu pasirinkti mažiausiai Lietuvos gyventojus ir verslą suvaržančias nuostatas: pirmiausia todėl, kad būtų sudarytos geriausios sąlygos Lietuvos gyventojams ir verslams veikti, antra, tam, kad Lietuva įgytų konkurencinį pranašumą prieš kitas ES valstybes, kurios pasirinktų labiau suvaržančias ES direktyvų nuostatas.
Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo 52 nuostatos įgyvendina EB Bendrovių teisės Antrosios Tarybos direktyvą 77/91/EEB, kurios nuostatos suponuoja galimybę mažinant įstatinį kapitalą išmokėti bendrovės lėšų akcininkams, bet ES valstybėms narėms nenustato nei reikalavimo, nei draudimo tokią galimybę įtvirtinti savo nacionaliniuose teisės aktuose. Taigi, valstybėms narėms palikta gana plati diskrecija pačioms savo teisinėse sistemose įtvirtinti tos valstybės ekonominę ir socialinę sanklodą bei poreikius geriausiai atitinkančius akcininkų teisės gauti laisvas bendrovės lėšas realizavimo kriterijus bei sąlygas.
Įstatymo 52 straipsnio 6 dalyje įtvirtinami sprendimo sumažinti įstatinį kapitalą, siekiant akcininkams išmokėti bendrovės lėšų, reikalavimai: (i) toks sprendimas gali būti priimtas tik eiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime; (ii) sprendimas priimamas tada, kai yra patvirtinta metinė finansinė atskaitomybė ir paskirstytas paskirstytinasis bendrovės pelnas. Be to, minėta įstatymo nuostata imperatyviai reikalauja, kad priimant minėtą sprendimą būtų tenkinamos visos šios sąlygos: 1) bendrovės privalomojo rezervo dydis sumažinus įstatinį kapitalą ne mažesnis kaip 1/10 įstatinio kapitalo dydžio; ir 2) bendrovės metininėje finansinėje atskaitomybėje nėra nepaskirstytųjų nuostolių ir ilgalaikių įsipareigojimų.
Sveikintinas Projekto rengėjo siūlymas pataisyti 52 straipsnio 6 dalies 2 punktą ir išbraukti žodžius „ir ilgalaikių įsipareigojimų“ ir išdėstyti reikalavimą, jog akcinio kapitalo mažinimas siekiant išmokėti bendrovės lėšų galimas kuomet, greta kitų sąlygų, bendrovės metinėje finansinėje atskaitomybėje nėra nepaskirstytųjų nuostolių.
Tačiau tikslinga peržiūrėti ir 52 straipsnio 6 dalies 1 p. dėl šių priežasčių:
Aptariama Įstatymo 52 straipsnio 6 dalies 1 p. įtvirtinta sąlyga, kad bendrovės privalomojo rezervo dydis sumažinus įstatinį kapitalą negali būti mažesnis kaip 1/10 įstatinio kapitalo dydžio, iš esmės reiškia, kad akcininkai negali pasinaudoti savo teise į laisvų bendrovės lėšų gavimą tais atvejais, kai bendrovėje nėra suformuotas privalomasis rezervas. Remiantis Įstatymo 39 straipsnio 2 dalimi, privalomasis rezervas sudaromas tik iš paskirstytinojo pelno Įstatymo 59 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Jis turi būti ne mažesnis kaip 1/10 įstatinio kapitalo dydžio ir gali būti naudojamas tik bendrovės nuostoliams padengti.
Įstatymo 52 straipsnio 6 dalies 1 p. numatytas apribojimas nepagrįstai apriboja bendrovės, kaip savarankiško ūkio subjekto, veiklą. Bendrovė tiek teisiniu, organizaciniu, tiek ir finansiniu požiūriais turi išlikti autonominis vienetas, savarankiškai vertinantis ūkinės-komercinės veiklos vykdymo galimybes ir tuo būdu siekiantis pelno bei grąžos savo dalyviams (akcininkams), todėl kiekviena bendrovė, akcininkams nusprendus sumažinti savo dalyvavimą kapitale, turi pasirinkimą pasinaudoti alternatyviais rinkoje esančiais finansavimo šaltiniais ir priemonėmis. Vadovaujantis tokiu požiūriu negali būti laikomasi prezumpcijos, kad vyraujantis bendrovių finansavimo šaltinis turėtų būti akcininko dalyvavimas kapitale, kadangi tai sukurtų rinkos santykių neatitinkančią bendrovės priklausomybę nuo dalyvavimo jos kapitale.
Nagrinėjamas apribojimas neskatina dalyvauti bendrovės įstatiniame kapitale, kadangi didesnis bendrovės įstatinis kapitalo dydis sąlygoja atitinkamai didesnį privalomojo rezervo dydį, o jo formavimas Įstatymo 59 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka atitinkamai atitolina ir sumažina bendrovės pelno paskirstymą akcininkų naudai (kadangi tik paskyrus pelno dalį privalomajam rezervui sudaryti likęs paskirstytinasis rezultatas gali būti skiriamas kitiems tikslams).
Įstatymo 52 straipsnio 6 dalies 1 p. trukdo efektyviam bendrovės lėšų panaudojimui, nes privalomasis rezervas, kurio pagrindinis ir vienintelis tikslas sukurti vidinį „nepajudinamą“ bendrovės rezervą galimiems nuostoliams padengti, skirtas įmonės nuostoliams padengti, turėtų būti sprendžiamas pačių akcininkų, nes būtent jie yra tikrieji bendrovės ir jos pelno savininkai. Visgi paminėtina tai, kad prievartinis privalomojo rezervo reikalavimas įšaldo ne tik akcininkų, bet, visų pirma, ir pačios bendrovės lėšas, trukdo efektyviam bendrovės lėšų panaudojimui kuriant bendrovės vertę ir tuo pačių auginant investicinę grąžą dalyviams bendrovės kapitale (akcininkams), o išoriniuose santykiuose su trečiaisiais asmenimis (kreditoriais ir pan.) neatlieka jokio vaidmens. Šia prasme ypatingai atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymo reikalaujamas privalomasis rezervas gali būti formuojamas tik iš bendrovės pelno ir nėra galimybės tokį rezervą suformuoti atitinkamas lėšas perkeliant iš įstatinio kapitalo ar kitų rezervų. Taigi, Įstatymo 52 straipsnio 6 dalies 1 p. tampa papildomu trukdžiu, barjeru akcininkams planuojant savo dalyvavimą bendrovių kapitale ir jį derinant su bendrovės svarbiausiu veiklos uždaviniu – siekti pelno.
Įstatymo 52 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtinta sąlyga galimai riboja ir iškraipo konkurenciją tarp bendrovės veiklos finansavimo kapitalo dalyvių ir trečiųjų šalių (finansų įstaigų) lėšomis. Taip pat nepagrįstai ribojama bendrovių plėtra, tokiai plėtrai tik laikinai pritraukiant kapitalo dalyvių (akcininkų) lėšas. Praktikoje vis dažnesni atvejai, kuomet akcininkai į bendrovės įstatinį kapitalą investuoja reikšmingas sumas, kurios planuojamos panaudoti sparčiai bendrovės plėtrai, tačiau po kelerių metų bendrovei pasiekus plėtros planus, tokioje bendrovėje susikaupusių lėšų jau gali reikėti investicijoms į kitas dukterines įmones ir pan. Iškilus tokiai būtinybei akcininkai nebeturės galimybės iš tokios bendrovės atsiimti joje likusias laisvas lėšas tuo atveju, jeigu joje bus nesuformuotas privalomasis rezervas, kuris, atsižvelgiant į bendrovės įstatinio kapitalo dydį, gali būti labai reikšmingas dydis. Taigi, Įstatymo 52 straipsnio 6 dalies 1 p. ribojama bendrovių plėtra, tokiai plėtrai laikinai pritraukiant kapitalo dalyvių (akcininkų) lėšas.
Atsižvelgiant į išdėstomus motyvus ir argumentus, tikslinga papildyti nagrinėjamą Įstatymo pakeitimo projektą XP-2785 ir atsisakyti Įstatymo 52 straipsnio 6 dalies 1 p. nuostatos.
[1] Europos Sąjungos teisės perkėlimo į Lietuvos nacionalinę teisę stebėjimo rezultatų apibendrinimas ir pasiūlymai. LLRI 2006.
