Atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė baigia skaičiuoti devintuosius savo gyvavimo metus. Regis šiandien turime viską, apie ką niūriais socializmo metais galėjome tik svajoti. Atrodytų, kad tiek kiekvieno iš mūsų, tiek visos visuomenės gerovė dabar turėtų priklausyti tik nuo kiekvieno žmogaus sugebėjimų, darbštumo ir iniciatyvos.
Deja, taip yra toli gražu ne visada. Negalima neigti, kad rinkos mechanizmo smagratis kaskart sukasi vis greičiau, kad jo sustabdyti jau beveik neįmanoma. Tačiau greta rinkos mechanizmo visuomenėje vis didesniu galingumu ima veikti kita mašina, kurios vardas – biurokratija. Taip jau yra, kad abu šie mechanizmai negali sėkmingai veikti kartu, nes jų prigimtis ir tikslai – beveik nesuderinami.
Todėl galima drąsiai teigti, kad tai, ką pasiekėme per pastaruosius devynerius metus, yra ne tik žmogaus iniciatyvos ir darbo, bet ir jo sunkios kovos su biurokratijos monstru rezultatas, ir kad toli gražu ne kiekvienas šioje kovoje pasiekė pergalę. Todėl galima be išlygų sakyti, kad mūsų gyvenimas gerėja ne dėl valdžios pastangų atverti reformoms kelią, o todėl, kad žmonės eina šiuo keliu nepaisydami biurokratizmo mėsmalės pastangų sulyginti jų verslą su žeme.
Tačiau kovoti su valdžios kuriamomis biurokratinėmis kliūtimis kaskart tampa vis sunkiau. Apie tai byloja kad ir toks faktas, jog daugelis žmonių šiandieninėmis sąlygomis tiesiog nebedrįsta imtis verslo, nors ir labai to norėtų. LLRI atlikti verslo aplinkos tyrimai rodo, kad be išlygų pradėti verslą šiandien sutiktų tik mažiau nei dešimtadalis apklaustųjų. Tai, kad žmonės vis dar nori būti nepriklausomi nuo valdžios malonių, rodo faktas, kad net ketvirtadalis Lietuvos žmonių imtųsi verslo, jei jo sąlygos šalyje būtų geresnės. Šie žmonės ne tik galėtų patys kurti gėrybes, bet kurdami naujas darbo vietas sudarytų sąlygas dirbti ir kurti kitiems.
Net du trečdaliai žmonių mano, kad verslo sąlygos per pastaruosius porą metų blogėjo, o tai reiškia, kad daugelio žmonių ketinimai imtis veiklos greičiausiai ir liks tik norais. Per didelė mokesčių našta, nuolat kintantys įstatymai, išsikerojusi biurokratija, o svarbiausia – betikslis įvairių verslo sričių reguliavimas – štai pagrindinės kliūtys sėkmingai verslo plėtrai. Tokia yra visuomenės nuomonė apie šiandieninę verslo padėtį Lietuvoje. Įdomu pastebėti, kad šias sąlygas panašiai vertina tiek verslininkai, tiek ir žmonės, niekuomet neužsiėmę verslu.
Blogiausia, kad per didelė biurokratija ir verslo reguliavimas nepaprastai brangiai kainuoja tiek gėrybių kūrėjams, tiek vartotojams. LLRI tyrimai rodo, kad 8 procentai versle dirbančių žmonių daugiau nei pusę savo laiko skiria ne tikram darbui, o biurokratų užgaidoms tenkinti. Daugiau nei pusė visų apklaustųjų tam skiria nuo ketvirtadalio iki 55 procentų savo darbo laiko.
Imkime ir paskaičiuokime. Per vieną darbo dieną Lietuvos privatus sektorius sukuria apie 115 mln. litų vertės. Galima suprasti, kiek dar gėrybių galėtų būti sukurta, tačiau nesukuriama. Nesukuriama vien todėl, kad laikas skiriamas ne darbui, o betikslei biurokratijai.
Kiekvienas rašalo lašas, išlietas pildant daugybę absurdiškiausių planų, ataskaitų, žiniaraščių ir kitokių popierių, kiekviena minutė, sugaišta bėgiojant po valdininkų kabinetus, prašant licencijų, leidimų, ar sertifikatų, kiekviena nervų ląstelė, pražudyta įrodinėjant nesuskaičiuojamai tikrintojų armijai, kad nesi sukčius ar vagis, nepastebimai virsta tonomis neiškeptos duonos, rietuvėmis neišaustų audinių, šimtais puslapių neparašytų ir neišleistų knygų… O kokiais matais galima išmatuoti tokius dalykus, kaip neįgyvendinti žmonių troškimai, svajonės, tikėjimas geresne ateitimi?
Verslą reguliuojanti valstybė, žinoma, turi savų argumentų. Dažniausiai ji tvirtina ginanti mūsų, vartotojų, interesus. Tačiau tiesa yra kitur: pusę amžiaus buvusi vieninteliu darbdaviu, valdžia iki šiol negali atsikratyti senų įpročių. Ji nenori paleisti iš rankų reguliavimo svertų, nes tai jai atrodo nenaudinga. Neatsitiktinai net trečdalis verslininkų įsitikinę, kad verslo reguliavimas pirmiausia reikalingas valdininkijai. Nevardinsime konkrečių verslo reguliavimo absurdiškumo pavyzdžių – jų pakankamai buvo pateikta LLRI surengtoje verslo dereguliavimo problemoms skirtoje konferencijoje, kuri pristatoma šiame „Laisvosios rinkos” numeryje.
Vyriausybė nuolat kalba apie tikslą padidinti BVP augimą, numatydama tam pačias įvairiausias priemones. Tačiau ji nemato, arba nenori matyti paties tiesiausio kelio į šį tikslą – kuo mažiau reguliuoti verslą, padaryti verslo sąlygas kuo paprastesnes, skaidresnes ir labiau priimtinas žmonėms. Tai turi būti svarbiausias valdžios uždavinys ir, deja, niekas kitas už ją to nepadarys.
O kol kas visas mūsų gyvenimas panašus į smarkai mojuojantį sparnais vėjo malūną, į kurį per ataskaitų rašymą taip ir liko neįberti grūdai. Todėl kad ir koks stiprus permainų vėjas bepūstų, kad ir kaip smarkiai besisuktų malūno sparnai – iš vėjo girnų nebus nei miltų, nei pyragų.
