Pavyzdžiui, važiuoti per miestą mikroautobusu.
Duok to vadinamojo mikriuko vairuotojui laisvę veikti, tai jis irgi sugalvos „bet ką“: vairuos kaip užsimanęs, lėks be maršruto, nustatys kokią norės bilieto kainą.”Mikriukas” neva bus senas ir smirdintis, o dar baisiau – spalvotas! Padabintas kokiu nors tigro raštu.
Kas gi visa tai sureguliuos, jeigu įsivyraus laisvosios rinkos chaosas be taisyklių?Atsakau: vartotojas.
Būtent vartotojai rinkoje turi reguliavimo galią – jų pasirinkimas pirkti prekes ar paslaugas iš vieno ar kito pardavėjo daro spaudimą, kuo ir kaip turėtų būti prekiaujama. Tad laisvos rinkos sistema nėra chaosas – vietoj valdžios reguliavimo joje yra savireguliacija, kurią vykdo visi rinkos dalyviai. Kiekvieno atskiro mikroautobuso maršrutą diktuotų keleivių poreikiai. Jeigu Vilniuje prie Žaliojo tilto didesnis keleivių srautas, ten būtų populiarus „mikriukų“ sustojimas.Jeigu atokiame miesto taške keleivių mažai, pro jį važiuotų mažiau mikroautobusų.Maršrutai būtų, bet juos nustatytų ne savivaldybė, o vežėjai. Keleiviai galėtų rinktis tarp blizgančio naujausio ar apysenio „mikriuko”. Keleivių paklausa ir mikroautobusų pasiūla formuotų kelionės kainą. Būtų kainų įvairovė, galbūt kelionė mikroautobusu kainuotų pigiau už kelionę autobusu ar troleibusu.
Kokios būtų kelionių „mikriukais” kainos ir jų maršrutai, mes nežinome, nes laisvės šioje rinkoje Vilniuje nebuvo dar iki juos išnaikinant nuo šių metų liepos 1 dienos. Ir maršrutus, ir paslaugų kainas nustatydavo ne vartotojai, o sostinės savivaldybė. Savivaldybė formaliai tarsi ir atsižvelgdavo į gyventojų poreikius, tačiau net ir pats pajėgiausias kompiuteris nepajėgtų sukurti sistemos, kuri gyventojų poreikius žinotų ir tenkintų geriau negu paklausos ir pasiūlos sąveika rinkoje. Kaip kad Sovietų Sąjungos planavimo nebūtų išgelbėjusios pažangiausios dirbtinio intelekto sistemos, taip ir savivaldybei nustatant maršrutus nepadės jokie įrankiai, ar tai būtų darbo grupės, ar įmantrus modeliavimas, jeigu neleidžiama spręsti patiems keleiviams ir vežėjams.
Iki liepos 1 dienos Vilniuje veikė kad ir suvaržyta mikroautobusų rinka. Jau daugiau nei mėnesį nėra net ir jos. Konkurencijos taryba pripažino, kad be konkurso pasirinkdama teikti viešąsias vežimo paslaugas per savo kontroliuojamą vežėją Vilniaus savivaldybė suteikė akivaizdžią privilegiją, neužtikrino sąžiningos konkurencijos sąlygų ir pažeidė Konkurencijos įstatymą.Savivaldybė buvo įpareigota per 6 mėnesius panaikinti nustatytą pažeidimą.Tačiau baudos savivaldybei nėra paskirtos, nes įstatymas nenumato baudų už viešojo administravimo subjektų atliktus konkurencijos sąlygų pažeidimus.
Perskaitėte teisingai – įmonės gali būti baudžiamos už tikrus ar tariamus konkurencijos pažeidimus, tačiau kai valdžios institucijos iš ūkio subjektų ir vartotojų atima laisvę rinktis ir veikti, šie sprendimai kol kas lieka nebaudžiami.Per 6 mėnesius, per kuriuos savivaldybė turi pašalinti konkurencijos sąlygų pažeidimą, vežėjų mikroautobusais įmonių gali nebelikti, o savivaldybė net neturės pareigos kompensuoti jų patirtą tiesioginę žalą.
Tuo tarpu kiekviena diena be patogaus susisiekimo yra akivaizdi skriauda gyventojams, kurie yra priversti ieškoti mažiau patogių ir brangesnių būdų nusigauti iki savo tikslo.
Gyvenant ne laisvosios rinkos sąlygomis, nesuvaržytą laisvę veikti vienintelė turi valdžia. Laisvojoje rinkoje kainą ir kokybę reguliuoja vartotojai, o nelaisvoje rinkoje šiuos dalykus nustato ar riboja valdininkai – pagal savo norą ar įsivaizdavimą. Tarp pirkėjo ir pardavėjo įsispraudžia ir įvairių priežiūros institucijų reguliavimai, ir 25 Lietuvoje taikomi mokesčiai, kurie iškreipia natūralų rinkos veikimą.
Kiekvienas iš mūsų gali asmeniškai mėgti ar nemėgti „mikriukų“, gali jais naudotis arba ne. Svarbu, kad niekas nėra verčiamas jais naudotis, bet lygiai taip pat niekas neturėtų ir drausti jų veiklos.
Kalbos apie „mikriukų” spalvas ar jų senumą nukreipia dėmesį nuo svarbiausio dalyko – nuo laisvės veikti. Kaip rašė škotų filosofas Davidas Hume‘as, „retai visa laisvė prarandama iš karto.“ Todėl vežėjų mikroautobusais sunaikinimo atvejis neturėtų palikti abejingo nė vieno iš mūsų: šiandien kalbame apie „mikriukus”, bet rytoj kalbėsime apie netinkama spalva nudažytų dviračių nuomą, konkuruojančią su tinkamos spalvos dviračių nuoma, o poryt gal bus ginčijamasi, ar šioje šalyje yra vietos nevalstybinėms švietimo ar sveikatos įstaigoms. Gali ateiti diena, kai virs diskusijos apie veiklą, iš kurios duoną valgote arba kasdien naudojatės Jūs, skaitytojau.
Simboliškas atsakymas, kurį XVII amžiaus pabaigoje išgirdo prancūzų finansų ministras Jeanas-Baptiste‘as Colbert‘as, pasiteiravęs, kaip galėtų padėti verslininkams. „Leiskite veikti“, – tarė jie. Šiandien šie žodžiai ne mažiau aktualūs nei prieš 350 metų. Laisvosios rinkos ir laisvės veikti idėjos nėra atgyvena, anachronizmas. Kaip ir anų laikų rinkos dalyviai, taip ir šiuolaikiniai verslininkai teprašo valdžios leisti veikti, leisti vežti. Mikriukų atvejis tūkstančiams žmonių jau parodė, kokia svarbi yra laisvė – ir kurti, ir naudotis kitų darbu. Istorija rodo, kad nebrangindami šios laisvės ir be didesnių ginčų atiduodami ją, žengiame keliu, turinčiu liūdną pabaigą.
